Daugpilis

Daugpilis (latv. Daugavpils, latg. Daugpiļs, t. y. pilis prie Dauguvos; carinėje Rusijoje Dvinsk) – miestas Latvijos pietryčiuose, prie Dauguvos upės.1893–1920 m. vadintas Dvinsku. Antrasis pagal gyventojų skaičių šalies miestas. Svarbi sausumos ir vandens kelių sankryža; geležinkelio parko remonto įmonė. Elektros instrumentų, dviračių, sintetinio pluošto, audinių, baldų, avalynės ir maisto pramonės įmonės. Veikia Daugpilio universitetas, Rygos politechnikos instituto filialas,^[1] Latgalos zoologijos sodas.

Daugpilis latv. Daugavpils, latg. Daugpiļs

„Bažnyčių kalne“: šalia bokštus iškėlusio katalikų, evangelikų ir stačiatikių šventovės

Daugpilis 55°53′0″ š. pl. 26°32′0″ r. ilg. / 55.88333°š. pl. 26.53333°r. ilg. / 55.88333; 26.53333 (Daugpilis)

Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė	Latvija
Istorinis regionas	Latgala

Įkūrimo data	1582
Meras	Andrejs Elksniņš

Gyventojų (2021)	80 627
Plotas	72,48 km²
Tankumas (2021)	1 112 žm./km²
Altitudė	102 m

Pašto kodas	LV-540(1-2); LV-540(4-5); LV-5410; LV-54(12-15); LV-54(17-20); LV-5422; LV-5465
Tinklalapis	www.daugavpils.lv
Vikiteka	Daugpilis

Kirčiavimas	Daũgpilis

Istorija

Miestą įkūrė Livonijos ordinas, už 18 km nuo buvusios lietuvių gyvenvietės Naujinio. Nuo 1275 m. buvo komtūrijos centras su įtvirtinta Dinaburgo pilimi.

Lietuviai ne kartą ją puolė, sugriaudavo, o 1281–1313 m. valdė. 1561–1569 m. priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, vėliau – ATR. 1577 m. Dinaburgą užėmė ir nuniokojo rusų kariuomenė, vadovaujama Ivano IV. Miestas buvo atstatytas visai kitoje vietoje – 19 km žemiau Dauguvos. (Joje šiandien ir išsidėstęs dabartinis Daugpilis). Naujosios Dinaburgo tvirtovės statybą pabaigė Lietuvos-Lenkijos karalius Steponas Batoras, 1582 m. naujajam miestui suteikė Magdeburgo teises. Nuo 1677 m. Dinaburgas tapo Uždauguvio vaivadijos sostine.

XVII a. Dinaburgas trumpam (1656–1667 m.) pervadintas Borisoglebsku. Po pirmo ATR padalinimo 1772 m. pateko į Rusijos imperiją, nuo 1802 m. priklausė Vitebsko gubernijai.

XIX a. pr. mieste pastatyta karinė Daugpilio tvirtovė, suvaidinusi svarbų vaidmenį 1812 m. atremiant Napoleono puolimą.

1826 m. pagal Peterburge patvirtintą projektą prasidėjo intensyvi miesto statyba – tvirtovės kariškiams bei jų šeimų nariams reikėjo gyvenamo ploto. Įsikūręs svarbių vandens bei sausumos keių sankryžoje Daugpilis tapo svarbiu transporto mazgu. XIX a. traukiniai kursuodavo į Peterburgą (nuo 1860 m.), į Rygą (nuo 1861 m.), į Varšuvą (nuo 1862 m., pastačius geležinkelio tiltą), į Oriolą (nuo 1866 m.) ir į Radviliškį (nuo 1873 m.).

XIX ir XX a. sandūroje mieste veikė daugiau nei 60 pramonės įmonių, iš kurių stambiausios buvo: geležinkelio dirbuvės, odos apdirbimo gamyklos, degtukų ir sagų fabrikai. Pirmasis medinis tiltas, kuris sujungė abu Dauguvos krantus, buvo pastatytas dar 1812 m. Vėliau įrengti dar keli mediniai, o nuo 1853 m. – ir pirmasis plieno konstrukcijų tiltas Baltijos kraštuose.

Carinės Rusijos valdymo laikotarpiu gyventojų daugumą sudarė žydai (46 %), rusai (27,5 %) ir lenkai (16,3 %). 1913 m. mieste buvo 39 mokyklos, iš jų dvi vidurinės (realinė mokykla ir moterų gimnazija), 1857 m. atidarytas teatras, taip pat 15 nedidelių ligoninių bei dvi vaistinės. Miesto prieigose Mežcieme stovėjo 1883 m. grafo Pliaterio-Zibergo įkurta gydykla „Pogulianka“. Iki pat I pasaulinio karo pradžios šiame rajone kūrėsi vasarotojai ir 1915 m. jame jau stovėjo 117 vasarnamių.

XIX ir XX a. sandūroje ir kitame Dauguvos krante esančioje Gryvoje vyko statybos. (Administraciškai ji priklausė Kuržemės gubernijos Ilūkstės apskričiai). Čia išaugusiai gyvenvietei 1912 m. suteiktos miesto teisės.

I pasaulinio karo metu dauguma pramonės įmonių kartu su darbininkais buvo evakuota į Rusijos gilumą, o mieste įsikūrė 5-tosios rusų armijos štabas. Miestiečių skaičius sumažėjo keturis kartus.

Daugpilio atstatymas prasidėjo 1920 m., kai Lenkijos ir Latvijos armijos miestą išlaisvino nuo bolševikų. Nepriklausomybės metais suklestėjo kultūrinis gyvenimas. Nors mieste buvo 602 nedidelės pramonės įmonės, tačiau pramonės prieškarinis lygis visgi nebuvo pasiektas. II pasaulinio karo metu Mežcieme įsteigta stovykla „Stalag-340“ tarybiniams karo belaisviams, o Daugpilio tvirtovėje – žydų getas. 1944 m. liepos mėnesį vykusių mūšių metu didelė dalis miesto buvo sugriauta.

Pokario metais Daugpilyje kūrėsi naujos įmonės. Buvo pastatytos lokomotyvų remonto, elektros prietaisų ir kt. gamyklos, tarp jų ir didžiausia chemijos pramonės įmonė Latvijoje – Daugpilio cheminio pluošto gamykla. Kartu su gamyklomis iškilo ir daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonai, didžiausias iš jų – „Chemikų gyvenvietė“. Nuo 1946 m. mieste važinėja tramvajus. 1956 m. prie Daugpilio prijungtas iki tol buvęs savarankišku Gryvos miestas. 1989 m. abu Dauguvos krantus sujungė Vienybės tiltas.

Šiuo metu Daugpilis yra antras pagal dydį Latvijos miestas ir trečias pagal dydį šalies pramonės centras. Daugpilio universiteto, 1988 m. atnaujinto miesto teatro, taip pat nacionalinių kultūrinių draugijų veiklos dėka Daugpilis tapo svarbiu Latgalos kultūriniu centru.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1784 m. ir 2023 m.

1784 m.

1825 m.

1860 m.

1897 m.^sur.

1913 m.

1914 m.

1920 m.^sur.

1925 m.^sur.

3 573

2 885

13 000

69 675

112 848

112 837

31 500

40 640

1930 m.^sur.

1935 m.^sur.

1938 m.

1940 m.

1944 m.

1945 m.

1946 m.

1950 m.

43 226

45 160

40 071

51 300

14 832

29 600

22 587

50 800

1955 m.

1956 m.

1959 m.^sur.

1960 m.

1966 m.

1970 m.^sur.

1977 m.

1979 m.^sur.

58 600

58 500

65 459

67 500

88 900

100 400

110 300

115 600

1989 m.^sur.

1995 m.

2003 m.

2007 m.

2009 m.

2010 m.

2011 m.

2012 m.

129 000

120 000

112 132

108 091

104 857

103 754

102 496

101 057

2017 m.

2018 m.

2020 m.

2022 m.

2023 m.

-

95 467

92 776

91 407

79 120

78 850

-

2023 m. sausio 1 d. duomenimis mieste gyveno 78 850 gyventojai.

Rusai: 46,9 % (36971)
Latviai: 21 % (16556)
Lenkai: 12,8 % (11064)
Baltarusiai: 7,1 % (5,90)
Ukrainiečiai: 2,5 % (1965)
Lietuviai: 0,8 % (664)
Žydai: 0,2 % (148)
Estai: 0 % (19)
Kiti: 8,7 % (6873).

Daugpilio gyventojai pagal tautybę, jų skaičius ir procentas 2011 metais^[2]
Tautybė			Procentai
Rusai (36971)			46.9 %
Latviai (16556)			21.0 %
Lenkai (10064)			12.8 %
Baltarusiai (5590)			7.1 %
Ukraiņiečiai (1965)			2.5 %
Lietuviai (664)			0.8 %
Kiti (7021)			8.9 %

Architektūra

1810–1833 m. mieste pastatyta karinė tvirtovė. Jėzuitų bažnyčia, Evangelikų liuteronų bažnyčia, stačiatikių šv. Boriso ir Glebo cerkvė, katalikų Švč. Mergelės ir šv. Petro bažnyčios.

Transportas

Mieste veikia viešasis autobusų, tramvajų transportas, privačios taksi. Geležinkelis į Rygą, taip pat per miestą nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, yra Daugpilio geležinkelio stotis.

Sportas

Futbolas

Klimatas

Daugpilio klimatas
Mėnuo	Sau	Vas	Kov	Bal	Geg	Bir	Lie	Rgp	Rgs	Spa	Lap	Gru	Metinis
Vid. aukščiausia °C	−3,6	−2,6	2,1	10,3	17,9	21,5	22,5	21,6	16,3	9,8	3,3	−1	9,8
Vid. temperatūra °C	−6,7	−5,9	−1,8	5,2	12,1	15,7	16,9	15,9	11,2	6,1	1,0	−3,8	5,5
Vid. žemiausia °C	−9,7	−9,9	−6,5	0,6	6,1	10,1	11,8	10,9	7,2	2,9	−1,4	−6,1	1,3
Krituliai mm	37	28	32	42	52	74	79	74	69	52	51	43	633
Duomenys: World Weather Information Service^[3]