Gamtos paveldo objektas

Gamtos paveldo objektas – atskiras arba tankias grupes sudarantis kraštovaizdžio elementas, kuriam dėl jo vertės teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas.

Gamtos paveldo objektai yra:

• geologiniai – išskirtinių dydžių rieduliai, uolos, smegduobės ir olos, tipiškos arba unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų radavietės;
• geomorfologiniai – išskirtinių dydžių ir išvaizdos reljefo formos: kalvos, gūbriai, atragiai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kitos reljefo formos;
• hidrogeologiniai – išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai ir versmės;
• hidrografiniai – išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir kiti hidrografinio tinklo elementai;
• botaniniai – išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar dendrologiniu bei estetiniu požiūriu vertingi medžiai, krūmai, saugomų augalų ir grybų rūšių augavietės (buveinės), unikalios ir nykstančios augalų bendrijos, dendrologiniai rinkiniai, dendrologinę vertę turintys parkai ir skverai;
• zoologiniai – saugomų gyvūnų rūšių radavietės (veisimosi ir maitinimosi vietos), gyvūnų kolonijos, unikalūs paukščių lizdai, kitos gyvūnų veiklos retenybės.

Gamtos paveldo objektai skelbiami saugomais vadovaujantis Gamtos paveldo objektų vertinimo ir reikšmingumo nustatymo kriterijų aprašu. Vertingiausi gamtos paveldo objektai skelbiami gamtos paminklais. Gamtos paveldo objektų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato Saugomų teritorijų įstatymas^[1], Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas^[2] ir Gamtos paveldo objektų nuostatai.^[3]

2022 m. Lietuvoje buvo 701 valstybės saugomas gamtos paveldo objektas (155 iš jų paskelbti gamtos paminklais) ir 232 savivaldybių saugomų gamtos paveldo objektų.^[4]