Konrad Lorenz
| Konradas Lorencas Konrad Lorenz | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 1903 m. lapkričio 7 d. Viena, Austrija-Vengrija |
| Mirė | 1989 m. vasario 27 d. (85 metai) Viena, Austrija |
| Tautybė | austras |
| Sutuoktinis (-ė) | Margaret Gebhart |
| Vaikai | 3 |
| Sritis | Etologija |
| Organizacijos | Vienos universitetas Karaliaučiaus universitetas |
| Alma mater | Kolumbijos universtitetas Vienos universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Karališkosios draugijos užsienietis narys (1964 m.)[1] | |
Konradas Zacharijas Lorencas (vok. Konrad Zacharias Lorenz, 1903 m. spalio 7 d. – 1989 m. vasario 27 d.) – austrų zoologas, vienas iš šiuolaikinės etologijos pradininkų. Kartu su Karlu fon Frišu ir Nikolu Tinbergenu 1973 m. pelnė Nobelio fiziologijos ir medicinos premiją „už individualaus ir visuomeninio elgesio šablonų struktūrą ir sužadinimą“. Tyrinėjo žąsų ir kuosų instinktus. Taip pat dėmesio skyrė žmonių elgesio tyrimams, šia tema išleido paskutiniąją savo knygą.
Gimė Vienoje žinomo ortopedo Adolfo Lorenco ir gydytojos Emos Lecher šeimoje. Nuo 1922 m. studijavo Kolumbijos universitete JAV, tačiau 1923 m. grįžo į Vieną ir studijavo Vienos universitete iki 1928 m. 1928–1935 m. universitete dėstytojavo. 1936 m. jis susipažino su Nikolu Tinbergenu, vėliau ilgamečiu bendražygiu, su kuriuo ėmėsi paukščių instinktų tyrimų. 1938 m. įstojo į Nacių partiją, to meto raštuose rėmė nacizmą ir rasinę higieną.[2][3][4][5][6][7] 1940 m. tapo Karaliaučiaus universiteto psichologijos profesoriumi. 1941 m. buvo kaip medikas pašauktas į tarnybą Vermachte, o 1944 m. išsiųstas kovoti į Rytų frontą, kur buvo paimtas į sovietų nelaisvę ir iki 1948 m. kalinamas Armėnijos SSR. Paleistas grįžo į Vokietiją ir dirbo Makso Planko institute. Po karo gailėjosi savo narystės Nacių partijoje.[8] Mirė 1989 m.
Bibliografija
Parašė kelias knygas, iš kurių garsiausios[9]:
- „Jis kalbėjo su gyvuliais, paukščiais ir žuvimis“ (Er redete mit dem Vieh, den Vögeln und den Fischen, 1949 m.; 1981 m. išleistas lietuviškai pavadinimu „Karaliaus Saliamono žiedas“),
- „Apie agresiją“ (Das sogenannte Böse, 1963 m.),
- „Apie gyvūnų ir žmonių elgesį“ (Über tierisches und menschliches Verhalten, 2 tomai, 1965–1966 m.),
- „Atvirkščioji atspindžio pusė“ (Die Rückseite des Spiegels, 1973 m.),
- „Lyginamasis elgsenos tyrimas arba etologijos pagrindai“ (Vergleichende Verhaltensforschung oder Grundlagen der Ethologie, 1978 m.).