Lietuvių kalbos abėcėlė

Didžioji	Mažoji	Pavadinimas	Tarimas (TFA)
A	a	a	[ɐ], [aː]
Ą	ą	a nosinė	[aː]
B	b	bė	[b], [bʲ]
C	c	cė	[ʦ], [ʦʲ]
Č	č	čė	[tʃ], [tʃʲ]
D	d	dė	[d], [dʲ]
E	e	e	[ɛ], [æː]
Ę	ę	e nosinė	[æː]
Ė	ė	ė	[eː]
F	f	ef	[f], [fʲ]
G	g	gė	[ɡ], [gʲ]
H	h	ha	[ɣ], [ɣʲ]
I	i	i trumpoji	[ɪ]
Į	į	i nosinė	[iː]
Y	y	i ilgoji	[iː]
J	j	jot	[j]
K	k	ka	[k], [kʲ]
L	l	el	[l], [lʲ]
M	m	em	[m], [mʲ]
N	n	en	[n], [nʲ]
O	o	o	[o]
P	p	pė	[p], [pʲ]
R	r	er	[r], [rʲ]
S	s	es	[s], [sʲ]
Š	š	eš	[ʃ], [ɕ]
T	t	tė	[t], [tʲ]
U	u	u trumpoji	[ʊ]
Ų	ų	u nosinė	[uː]
Ū	ū	u ilgoji	[uː]
V	v	vė	[v], [vʲ]
Z	z	zė	[z], [zʲ]
Ž	ž	žė	[ʒ], [ʑ]
Vientisus garsus žymintys digrafai:^[1]
Ch	ch	cha	[x], [xʲ]
Dz	dz	dzė	[d͡z], [d͡zʲ]
Dž	dž	džė	[d͡ʒ], [d͡ʑ]
Ie	ie	ie	[îə], [iə]
Uo	uo	uo	[ûə], [uə]
Vartojamos tik svetimvardžiuose:^[1]
Q	q	kū	[ku], [kuː]
W	w	vė dviguboji	[v], [vʲ]
X	x	iks	[ks], [ksʲ]

Lietuvių kalbos abėcėlė – modifikuota ir papildyta lotyniškoji abėcėlė, sudaryta iš 32 pagrindinių raidžių.^[2] Anot kalbininko G. Subačiaus, ė raidė yra unikali, jos neturi jokia kita pasaulio kalba.^[3] Vis dėlto raidė ė dar naudojama bent jau šajenų kalboje (tarimas kitas).^[4] Pagal 1997 metų Lietuvių kalbos instituto rekomendacijas, svetimvardžiuose taip pat vartojamos raidės q, w, x, kiek rečiau – ä, ö, ü, æ, å, ø ir kitos panašios. Alfabetiniuose sąrašuose q eina tarp p ir r; w – po v, o x – po w. Jei sąraše daug svetimvardžių, y gali būti nukeliama tarp x ir z.^[5]

Istorija

Pirmąją abėcėlę parengė Martynas Mažvydas 1547 m. Joje buvo 23 gotiškojo šrifto raidės. Ten dar nėra įprastų č, š, ž, ą, ę, ė, į, ų, ū.^[2] Gotiškasis šriftas buvo vartojamas iki XVIII a. pabaigos (Mažojoje Lietuvoje dar ilgiau). Dabartinę lietuvių abėcėlę pirmasis pateikė Jonas Jablonskis „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ 1901 m.^[2]; tokia pat abėcėlė vartota ir „Lietuviškos gramatikėlės“ litografuotame konspekte 1899 m. Vinco Kudirkos sudarytų rašybos taisyklių „Statrašos ramščiai“ (1890, litografuotas leidinys) abėcėlė nuo dabartinės iš esmės tesiskiria tuo, kad joje nėra ū.^[2]

Praeityje abėcėlėje yra buvusi raidė ł (Ł), „l kietoji“. Ji yra lenkų kalboje. „Statrašos ramščiuose“ ši raidė dar tebėra, o šiais laikais pavartojama tarminiams tekstams užrašyti: ładas – ledas, Ładakalnis – Ledakalnis.

W raidės buvo atsisakyta bandant atsikratyti spaudos draudimo. Rusijos imperijos valdžia oficialiai draudė ne lotyniškus, o būtent lenkiškus rašmenis.^[3]

Senuosiuose raštuose galima rasti ir daugiau dabar nebenaudojamų raidžių. Pavyzdžiui, žodis pirmoji raidė buvo rašomas kaip ßadis, ʒodis ir dar keletu kitų būdų.^[6]

Digrafai

Lietuvių kalboje kai kuriems garsams užrašyti vartojami digrafai (dviejų raidžių junginiai). Jų yra penki: ch, dz, dž, ie, uo. Digrafai išskirti todėl, kad jie iš esmės jau žymi atskirus, vientisus garsus, kurie vis dėlto neturi vienos raidės ženklo.^[1]

Kirčio ženklai

Priegaidei žymėti vartojami trys kirčio ženklai: akūtas, gravis ir cirkumfleksas. Kirčio ženklai retai vartojami, daugiausia žodynuose arba (kas retai pasitaiko) siekiant išvengti sakinio dviprasmybės, jei priklausomai nuo kirčio keičiasi žodžio prasmė: gražiõs kalbõs – grãžios kal̃bos, sẽniai – seniaĩ, aũšti – áušti, ỹra – yrà ir kt. Pavyzdžiui: seniaĩ girdėjo paukštį čiulbant; karių būrys ỹra ir pasklinda į šalis.

Diakritiniai ženklai

Lietuvių raidės turi tokių diakritinių ženklų: tašką, nosinę, paukščiuką, brūkšnelį.

Ypatybės

Lietuvių kalboje garsai skirstomi į:

priebalsius, kurių tarimo pagrindą sudaro ne balsas, o įvairaus pobūdžio triukšmai;
balsius, kuriuos tariant oras be jokių kliūčių eina pro atvirą burną;
dvigarsius.

Savo ruožtu priebalsiai skirstomi į skardžiuosius, dusliuosius bei sklandžiuosius (pusbalsius). Pastarieji neretai išskiriami kaip atskira garsų grupė.

Balsiai skirstomi į trumpuosius ir ilguosius.

Išnašos

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

Search