Recep Tayyip Erdoğan
| Redžepas Tajipas Erdohanas turk. Recep Tayyip Erdoğan | |
|---|---|
| 12-as Turkijos prezidentas | |
 | |
| R.T. Erdohanas 2022 m. | |
| Gimė | 1954 m. vasario 26 d. Stambulas, Turkija |
| Sutuoktinis (-ė) | Emine Erdoğan (s. 1978 m.) |
| 12-as Turkijos prezidentas | |
| Ėjo pareigas | 2014 m. rugpjūčio 28 d. – |
| Ankstesnis | Abdullah Gül |
| Veikla | Politinis ir valstybės veikėjas |
| Pareigos | Stambulo meras (1994–1998), Turkijos ministras pirmininkas (2003–2014) ir prezidentas (nuo 2014) |
| Partija | Teisingumo ir plėtros partija |
| Alma mater | Marmuro universitetas |
 Vikiteka | Recep Tayyip Erdoğan |
| Parašas | |
 | |
Redžepas Tajipas Erdohanas (turk. Recep Tayyip Erdoğan; g. 1954 m. vasario 26 d. Stambule, Turkijoje) – turkų politinis ir valstybės veikėjas, nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. einantis Turkijos prezidento pareigas. 2003–2014 m. – ministras pirmininkas, 1994–1988 m. – Stambulo meras. 2001 m. įkūrė Teisingumo ir plėtros partiją, tapo jos vadovu.[1]
R. T. Erdohanas – autoritarinio valdymo šalininkas, įkalinęs daugelį savo politinių oponentų ir kritikų.[2]
Išsilavinimas ir politinė veikla
R. T. Erdohanas gimė mažame miestelyje, netoli Rizės, tačiau būdamas 13 metų su šeima persikėlė į Stambulą. 1981 m. baigė Marmuro universiteto Ekonomikos ir prekybos mokslų fakultetą. Vėliau dirbo konsultantu ir vyresniuoju vadovu privačiame sektoriuje.[1] 1984 m. ėmė aktyviai dalyvauti konservatyvios pakraipos Gerovės partijos, vadovaujamos islamistų politiko Nedžmetino Erbakano, veikloje.[1] 1994 m. išrinktas Stambulo meru. Įvykdė daug reformų, modernizavusių miesto infrastruktūrą ir ekonomiką. 1998 m. Gerovės partija apkaltinta siekiu sukurti islamo valstybę ir uždrausta,[3] o R. T. Erdohanas – apkaltintas religinės neapykantos kurstymu ir nuteistas 4 mėnesius kalėti.[4][5] Paleistas iš kalėjimo atsisakė atviros islamistinės politikos. 2001 m. su kitais įkūrė nuosaikiai konservatyvią Teisingumo ir plėtros partiją, tapo jos vadovu.[1]
Teisingumo ir plėtros partijai laimėjus 2002 m. parlamento rinkimus, R. T. Erdohanas 2003 m. tapo ministru pirmininku ir su Respublikonų liaudies partija sudarė koalicinę vyriausybę.[3] 2007 ir 2011 m. Erdohano partija vėl laimėjo parlamento rinkimus. Erdohano įvykdytos reformos suteikė Turkijai galimybę pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje.[6] 2010 m. referendumu priimtos konstitucijos pataisos sumažino kariuomenės įtaką politikai.[3]
Turkijos prezidentas
2014 m. rugpjūčio 28 d. tapo pirmuoju visuotiniu balsavimu išrinktu Turkijos prezidentu.[7] Jo prezidentavimas pasižymi demokratijos nuosmukiu ir perėjimu prie autoritarinio valdymo.[8] R. T. Erdohanas kaltinamas tautinių mažumų (ypač kurdų) persekiojimu, žmogaus teisių pažeidimais, žodžio laisvės slopinimu.[1] Sulaukė kritikos dėl 2013 m. kilusios protestų bangos malšinimo. 2016 m. Turkijos kariuomenei pabandžius įvykdyti valstybės perversmą, R. T. Erdohanas pradėjo sąmokslininkų „valymą“ – per kelerius metus suėmė ir įkalino dešimtis tūkstančių įvairių asmenų.[3] Erdohanas kritikuojamas dėl jo ekonominės politikos, taip pat dėl Turkijos vaidmens konflikte Sirijoje.
Per R. T. Erdohano inicijuotą 2017 m. konstitucinį referendumą rinkėjai nedideliu skirtumu pritarė konstitucijos pataisoms, kurios išplėtė prezidento galias ir įtvirtino prezidentinį valdymą.[1][9] Pataisos įsigaliojo po 2018 m. visuotinių rinkimų, kuriuos laimėjo Erdohanas ir jo partija.[3] Tačiau nuo tada ji prarado daugumą parlamente ir šiuo metu yra koalicijoje („Liaudies aljansas“) su Nacionalistų judėjimo partija (MHP).[10] Nuo 2018 m. Erdohanas silpnino centrinio banko nepriklausomybę, vykdė neįprastą valiutos politiką, lėmusią aukštą infliacijos lygį ir liros kurso kritimą.[3] R. T. Erdohanas 2023 m. prezidento rinkimų antrajame ture surinko 52,2 % balsų ir buvo perrinktas trečiajai[a] kadencijai.[11]
Užsienio politika
.jpg)
Užsienio politikoje R. T. Erdohanas formavo Turkijos, kaip regiono lyderės, vaidmenį ir silpnino šalies priklausomybę nuo NATO bei JAV.[3] 2011 m. prasidėjus Sirijos pilietiniam karui, parėmė prieš Sirijos prezidentą Bašarą al Asadą kovojančias jėgas, tačiau stengėsi susilpninti šiaurės Sirijos kurdų pozicijas. 2016 m. Turkijos karinės pajėgos įžengė į šiaurės vakarų Siriją.[3]
2017 m. Turkija pasirašė sutartį dėl rusiškos priešlėktuvinių raketų sistemos S-400 įsigijimo.[12][13] JAV valstybės sekretorius įspėjo, kad S-400 nesuderinamos su NATO sistemomis ir kelia grėsmę JAV karo technologijoms.[14] Tačiau R. T. Erdohanas apkaltino JAV, nes šios atsisakė Turkijai parduoti amerikietiškų sistemų „Patriot“. 2019 m. liepą Turkija gavo pirmąją sistemų S-400 siuntą.[15] Reaguodamos į tai, JAV pašalino Turkiją iš naikintuvų F-35 programos ir įvedė sankcijas.[16][17]
2022 m. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, R. T. Erdohanas neprisidėjo prie sankcijų Rusijai, bet pasisiūlė tarpininkauti Ukrainos ir Rusijos vadovų susitikimui.[18][19]
2022 m. gegužę R. T. Erdohanas pareiškė, kad Turkija nepritars Švedijos ir Suomijos narystei NATO, kaltindamas jas toleruojant grupes, kurias Turkija laiko teroristinėmis organizacijomis.[1] Vis dėlto 2023 m. kovą pritarta Suomijos,[20] 2024 m. sausį – Švedijos narystei.[21]