Robertas Brusas
| Robertas Brusas | |
|---|---|
| Škotijos karalius | |
 | |
| Robertas Brusas | |
| Brusai | |
 | |
| Gimė | 1274 m. liepos 11 d. Pietų Eršyras, Škotija |
| Mirė | 1329 m. birželio 7 d. (54 metai) Argailas ir Bjutas, Škotija |
| Tėvas | Robert de Brus |
| Motina | Marjorie |
| Sutuoktinis (-ė) | Isabella Elizabeth de Burgh |
 Škotijos karalius | |
| Valdė | 1306 m. kovo 25 d. - 1329 m. birželio 7 d. (23 metai) |
| Pirmtakas | Jonas Baliola |
| Įpėdinis | Dovydas II |
 Vikiteka | Robertas Brusas |
Robertas I Brusas[1] (škot. gėl. Raibeart an Bruis, angl. Robert the Bruce; 1274 m. liepos 11 d. – 1329 m. birželio 7 d.) – Škotijos karalius nuo 1306 m. iki mirties 1329 m.[2] Vienas garsiausių savo kartos karių Robertas Brusas galiausiai vadovavo Škotijai per Pirmąjį Škotijos nepriklausomybės karą prieš Angliją. Savo valdymo metu jis sėkmingai kovojo, kad Škotija vėl taptų nepriklausoma karalyste, ir dabar Škotijoje yra gerbiamas kaip nacionalinis didvyris.
Jis buvo ketvirtasis karaliaus Dovydo I anūkas.[2]
Būdamas Kariko erlas, Robertas Brusas rėmė savo šeimos pretenzijas į Škotijos sostą ir dalyvavo Viljamo Voliso sukilime prieš Anglijos Eduardą I. 1298 m. paskirtas Škotijos globėju kartu su savo pagrindiniu varžovu dėl sosto Jonu Kominu ir Sent Andruso vyskupu Viljamu Lambertonu. 1300 m. jis atsistatydino dėl nesutarimų su Kominu ir dėl to, kad į Škotijos sostą netrukus buvo atstatytas Jonas Baliola. 1302 m. pasidavęs Eduardui I, po tėvo mirties Robertas paveldėjo savo šeimos pretenzijas į Škotijos sostą.
Dėl to, kad 1306 m. vasarį Brusas prisidėjo prie Jono Komino nužudymo, popiežius Klemensas V jį ekskomunikavo. Brusas greitai užėmė sostą ir 1306 m. kovo 25 d. buvo karūnuotas Škotijos karaliumi.[3] Eduardo I pajėgos nugalėjo Brusą Metveno mūšyje,[4] privertė jį pabėgti ir pasislėpti, o 1307 m. jis vėl pasirodė ir sumušė anglų kariuomenę prie Lauduno Hilo bei pradėjo itin sėkmingą partizaninį karą prieš anglus.
Jis nugalėjo kitus savo priešininkus, sunaikindamas jų tvirtoves ir nusiaubdamas jų žemes, o 1309 m. surengė pirmąjį parlamentą. Nuo 1310 iki 1314 m. jis pasiekė daugybę karinių pergalių, kurios leido jam kontroliuoti didžiąją dalį Škotijos, o 1314 m. vykusiame Banokberno mūšyje Brusas nugalėjo daug didesnę Anglijos Eduardo II vadovaujamą anglų kariuomenę ir patvirtino nepriklausomos Škotijos karalystės atkūrimą.[5] Šis mūšis tapo svarbiu posūkio tašku – Roberto Bruso kariuomenė galėjo rengti niokojančius žygius po visą Šiaurės Angliją, be to, jis išplėtė karą prieš Angliją siųsdamas kariuomenę į Airiją ir ragindamas airius sukilti prieš Eduardo II valdžią.[5]
Nepaisant Banokberno mūšio ir 1318 m. užimtos paskutinės anglų tvirtovės Berike, Eduardas II atsisakė atsisakyti pretenzijų į Škotijos žemes. 1320 m. Škotijos didikai popiežiui Jonui XXII pateikė Arbroto deklaraciją, kurioje paskelbė Robertą Brusą teisėtu monarchu ir patvirtino Škotijos kaip nepriklausomos karalystės statusą.
1324 m. popiežius pripažino Robertą I Brusą nepriklausomos Škotijos karaliumi, o 1326 m. Korbej sutartimi buvo atnaujinta Prancūzijos–Škotijos sąjunga. 1327 m. anglai nuvertė Eduardą II jo sūnaus Eduardo III naudai, o 1328 m. tarp Škotijos ir Anglijos buvo sudaryta taika Edinburgo–Nortamptono sutartimi, kuria Eduardas III atsisakė visų pretenzijų į Škotijos suverenitetą.
Robertas I Brusas mirė 1329 m. birželį, o jo įpėdiniu tapo sūnus Dovydas II.[2][6]
Šaltiniai
- Macnamee, Colm (2006), The Wars of the Bruces: England and Ireland 1306–1328, Edinburgh: Donald, ISBN 978-0859766531.
- Phillips, Seymour (2011), Edward II, New Haven: Yale University Press, ISBN 978-0300178029.
- Scott, Ronald McNair (1982). Robert the Bruce: King of Scots. New York: Barnes and Noble. ISBN 978-1566192705.
Išnašos
Robertas Brusas Brusai | ||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Jonas Baliola | Škotijos karalius 1306–1329 m. | Po to: Dovydas II |