Vaidyba
Vaidyba – vaidmens (tipo, personažo, charakterio) kūrimas teatre, televizijoje, kine ir radijuje.
Kurdamas vaidmenį aktorius naudojasi vaidybos priemonėmis – kalba, judesiu, gestais, mimika. Ji paremta dvasinių ir fizinių aktoriaus savybių visuma.[1]
Raida
Dauguma ankstyvųjų šaltinių vakaruose vaidybos meną (sen. gr. ὑπόκρισις, hypokrisis) analizuoja kaip retorikos meno dalį.[2] Vienas pirmųjų žinomų aktorių buvo VI a. pr. m. e. gyvenęs Tespis iš Ikarijos Atėnuose. Jį išsamiau aprašo dviem šimtmečiais vėliau gyvenęs Aristotelis. Aristotelis savo veikale vartoja terminus „mimezė“ (vaidinant) ir „diegezė“ (kalbant). Senovės graikų teatre susiformavo du vaidybos būdai: iškilmingasis (vaidinant tragediją), ir komiškasis, arba žemojo stiliaus (vaidinant komediją).[1]
Vaidybos principų būta įvairių. Renesanse siekta tikroviškumo, klasicizme vaidyba griežtai kanonizuota, paplito deklamacinis stilius, šviečiamajame amžiuje siekta natūralumo, paprastumo ir emocingumo, romantizme paplito ekspresyvumas, netikėti jausmų protrūkiai, pabrėžiant vidinius asmenybės prieštaravimus, psichologinių būsenų kaitas, įtvirtintas sceninis persikūnijimas.[1] Taip pat skiriama realistinė, natūralistinė ir simbolistinė vaidybos rūšys.[1]
XIX a. pab. – XX a. pr. Konstantinas Stanislavskis sukūrė realistinę psichologinę vaidybos sistemą (vad. Stanislavskio sistema). Ji paskatino naujus aktoriaus ugdymo metodus ir vaidybos stilių atsiradimą, turėjo daug įtakos vaidybai.[1] JAV ją išpopuliarino Lee Strasberg, Stella Adler, Sanford Meisner ir kiti. Tuo tarpu kitą teatro mokyklą praktikuoja Anne Bogart, Jacques Lecoq, Jerzy Grotowski ir Vsevolodas Mejerholdas.
Šaltiniai
 | Šis straipsnis apie meną yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |