Vilhelmas II
Vilhelmas II (Frydrichas Vilhelmas Viktoras Albertas (1859 m. sausio 27 d. Potsdame – 1941 m. birželio 4 d. Dorno pilyje prie Utrechto, Nyderlandai) – 1888–1918 m. paskutinysis Vokiečių imperatorius ir Prūsijos karalius. Jo valdymo laikotarpis istorikų dažnai vadinamas „Vilhelmo era“.
| Vilhelmas II | |
|---|---|
 | |
| Vilhelmas II | |
 Hohencolernai | |
| Gimė | 1859 m. sausio 27 d. Potsdamas |
| Mirė | 1941 m. birželio 4 d. (82 metai) Nyderlandai |
| Tėvas | Frydrichas III |
| Motina | Viktorija |
| Vaikai | Vilgelmas, Eitelis Fridrichas, Adelbertas, Augustas Vilgelmas, Oskaras, Joachimas, Viktorija Luiza |
| Prūsijos karalius ir Vokiečių imperatorius | |
| Valdė | 1888 m. birželio 15 d. - 1918 m. lapkričio 9 d. (30 metų) |
| Pirmtakas | Frydrichas III |
| Įpėdinis | Veimaro respublika |
| Žymūs apdovanojimai | |
  | |
 Vikiteka | Vilhelmas II |
| Parašas | |
 | |
Biografija
Vilhelmas II, kilęs iš Hohencolernų dinastijos, buvo vyriausias 99 dienas valdžiusio Frydricho III ir Didžiosios Britanijos ir Airijos princesės Viktorijos sūnus. Turėjo keturias seseris ir tris brolius, iš kurių du mirė vaikystėje.
Šeima
1881 m. vedė Šlėzvigo-Holšteino-Sonderburgo-Augustenburgo princesę Augustę Viktoriją, su kuria susilaukė septynių vaikų. Pirmajai žmonai mirus, 1922 m. vedė antrą sykį Šionaicho-Karolato princesę Herminą.
Valdymo bruožai
Mirus tėvui, 1888 m. birželio 15 d., būdamas 29 metų amžiaus, Vilhelmas II tapo Prūsijos karaliumi ir Vokiečių imperatoriumi. Buvo kupinas ambicijų ir stokojo pusiausvyros, tikėjo savo, kaip valdovo „iš Dievo malonės“ paskirtimi. Dėl naujojo valdovo ambicijų nesuderinamumo su senyvo kanclerio Oto fon Bismarko atkaklumu kovojant su socialistais bei užsienio politikos orientacijos į Rusiją, Bismarckui buvo pasiūlyta pasitraukti ir 1890 m. kovo 20 d. jis atsistatydino. Toliau iki Pirmojo pasaulinio karo vyriausybė buvo keičiama keturis kartus, tačiau Vilhelmo II mėginimas pačiam formuoti imperijos politiką turėjo fatališkų politinių bei diplomatinių padarinių, nes bendradarbius jis rinkosi ne tiek pagal politikos sugebėjimus, kiek pagal prisitaikėliškumą. Vilhelmas II sužlugdė vadinamąją „Bismarko sistemą“, nusigręždamas nuo Rusijos ir nesėkmingai bandydamas orientuoti Vokietijos užsienio politiką probritiška linkme. Prancūzija, pasinaudodama tuo, 1894 m. sudarė su Rusija gynybinį susitarimą, kuris tapo vėlesnės Antantės pagrindu.
Vilhelmo II laikais Vokietijoje itin sustiprėjo militarizmo propaganda. Didelės viltys buvo dedamos į naujai pradėtą kurti imperijos laivyną. Nors Vilhelmas II nesiekė didelio politinio konflikto Europoje, bet savo politinėmis manipuliacijomis galiausiai priartino Pirmąjį pasaulinį karą. Per karą jis visiškai nusišalino nuo vadovavimo, kaip vyriausias Vokietijos karinių pajėgų vadas nekontroliavo situacijos fronte, palikdamas visą vadovavimą generolų rankose. 1918 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje kilus revoliucijai, atsisakė sosto. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius praleido tremtyje Nyderlanduose.
Nuorodos
Vilhelmas II Gimė: 1859 sausio 27 Mirė: 1941 birželio 4 | ||
 | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Frydrichas III | Vokietijos imperatorius Prūsijos karalius birželio 15 1888 – lapkričio 9 1918 | Laisvas Vokietijos revoliucija |
| Politinis postas | ||
| Prieš tai: Frydrichas III kaip Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius | Vokietijos valstybės vadovas Prūsijos valstybės vadovas birželio 15 1888 – lapkričio 9 1918 Kaip: Vokietijos imperatorius | Po to: Friedrich Ebert kaip Vokietijos prezidentas ir Prūsijos ministras pirmininkas |
| Pretendento titulai | ||
| Prarastas titulas | — NOMINALUS — Vokietijos imperatorius Prūsijos karalius lapkričio 9 1918 – birželio 4 1941 Priežastis sekos nutrūkimui: Vokietijos revoliucija | Po to: Vilhelmas III |