Švedai
- Apie kaimą Vilniaus rajone žr. Švedai (Vilnius).
| Švedai | |
|---|---|
 | |
| Gyventojų skaičius | 14 milijonų, įskaitant švedų kilmės užsieniečius |
| Populiacija šalyse |  Švedija:7 712 376 (2010 m.)[1]
|
| Kalba (-os) | švedų |
| Religijos | liuteronybė |
| Giminingos etninės grupės | norvegai, danai, islandai, fareriečiai ir kitos germanų tautos |
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
Švedai (šved. svenskar) – Europos tauta, kalbanti skandinavų kalbų grupei priklausančia švedų kalba. Iš viso apie 14 mln. Gyvena Švedijoje (8 mln. žmonių), kur sudaro 90,8 % gyventojų, taip pat (JAV, Kanadoje, Suomijoje, Australijoje) ~ 1,7 mln. žmonių. Tikinčiųjų dauguma – evangelikai liuteronai, yra katalikų.[12]
XIX–XX a. į JAV išvykusių švedų palikuonys šiais laikais praktiškai neturi jokių kalbinių ar kultūrinių ryšių su Švedija. Anksčiau į Estiją atsikėlę švedai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Švediją.
Istorija
II tūkstantmetyje pr. m. e. į dabartinės Švedijos teritoriją įsiveržė gyvulių augintojų gentys (spėjama, kad indoeuropiečiai). Jos pavergė vietos gyventojus. Pirmaisiais mūsų eros amžiais čia apsigyveno šiaurės germanų gentys svionai ir gautai. I tūkstantmečio viduryje įsigalėjo konungų (karo vadų) valdžia, ėmė kurtis didesni gentiniai junginiai.
VIII – XI a. švedų vikingai (normanai) rengė prekybinius žygius į Rusią, Pabaltijį (ypač Kuršą), Bizantiją, arabų Kalifatą, puolė bulgarus ir chazarus, tuos kraštus plėšė, kai kada su jais prekiavo.
X a. pradėjo kurtis centralizuota valstybė. Nuo XI a. plito krikščionybė.
Iš I tūkstantmetyje Skandinavijoje gyvenusių šiaurės germanų (svionų, gautų ir kitų) genčių IX – XI a. susidarė švedų etninė grupė. Bendras šių genčių politinis ir kultūrinis centras buvo Upsala. XVII – XVIII a. konsolidavosi švedų nacija.
Švedų kaimo gyventojai gyvena vienkiemiais; yra kupetinių ir gatvinių kaimų. Paplitę amatai: keramika, meninis medžio, odos ir kaulo apdirbimas, audimas, nėrimas.
Gausi švedų senoji tautosaka – herojinės, mitinės, istorinės pasakos, legendos ir baladės.
Skanai
Pietinėje Švedijos dalyje, Skonės provincijoje, gyvena stiprų savą identitetą (neretai laikantys save atskira tauta) turintys skanai, laikomi švedų etnine grupe.[reikalingas šaltinis] Istoriškai, Skonė yra buvusi Danijos karalystės vientisa dalis, tik po Roskildės taikos sutarties 1658 m. buvo įjungta į Švedijos karalystės sudėtį. Danijos karalystė buvo atsiėmusi šią istorinę savo teritoriją 1676–1679 metais vykstant Skonės karams, ir laikinai 1711 m. 1720 m. Skonė tapo Švedijos karalystės integralia dalimi. Šios istorinės permainos ir lėmė susiformuoti savitam skanų identitetui su savita skanų tarme. Šiuo metu skanai kalba skanų tarme, kuri priskiriama prie švedų kalbos pietinių tarmių.[reikalingas šaltinis] Dauguma istorikų pripažįsta, kad iki Skonės įjungimo į Švedijos karalystės sudėtį, čia buvo kalbėta danų kalbos rytų tarme. Ankstyvos kartos skandinavų kalbininkų, tokių kaip Adolf Noreen ir G. Sjöstedt nuomone, čia kalbėta „pietų skandinavų“ tarme, o anot kalbininko Elias Wessén, Skonėje kalbėta atskira skanų kalba, kuri nebuvo nei senosios danų, nei senosios švedų kalbų dalimi.
Suomijos švedai
Suomijoje švedai sudaro 5,6 % gyventojų. Didelė jų dalis nelaiko savęs švedų tautos ar švedų kultūros dalimi.[13]
Nuorodos
Švedų nacionalinis charakteris Archyvuota kopija 2006-12-20 iš Wayback Machine projekto. (angl.)