Aškenaziai

Žydų apsigyvenimas senovės Europoje

63 m. pr. m. e. Jeruzalės apgultimi Romos imperija užkariavo Judėją, tūkstančiai žydų karo belaisvių išgabenti į Romą kaip vergai. Vėliau vyko dar kelios panašios priverstinės žydų migracijos į Romą. Įgiję laisvę, jie tapo Romos prekybininkais.^[16][17]

Nustatyti žydų skaičių senovėje yra sunku dėl tikslių dokumentų trūkumo. Įvairių tyrimų duomenimis, Romos imperijoje gyveno 6-7 milijonai žydų.^[18][19] Romėnai neskyrė žydų Izraelio/Judėjos žemėje ir už jos ribų. Jie rinko metinį šventyklos mokestį iš žydų visoje imperijoje. Maištai ir diasporos bendruomenių persekiojimas Egipte, Libijoje ir Kretoje 115–117 m. turėjo didelę įtaką žydų diasporai.

Viduramžiais Galijos šiaurėje įsikūrė nemažai žydų.^[20][21] Per šį laikotarpį ir ankstyvaisiais viduramžiais kai kurie žydai perėmė dominuojančias graikų ir lotynų kultūras, daugiausia perėję į krikščionybę.^[22]  Frankų karalius Dagobertas I 629 metais išvarė žydus iš savo Merovingų karalystės. Žydai buvusiose Romos teritorijose susidūrė su naujais iššūkiais, vykdant antižydiškus Bažnyčios nutarimus.

Karoliui Didžiajam išplėtus Frankų imperiją, apie 800 m. Šiaurės Italijoje, Romoje ir Prancūzijoje prasidėjo trumpas stabilumo ir vienybės laikotarpis. Tai sudarė galimybes žydų pirkliams vėl įsikurti į šiaurę nuo Alpių. Karolis Didysis suteikė žydams laisves, panašias į tas, kurios kadaise turėtos Romos imperijoje. Žydai iš Pietų Italijos, bėgdami nuo religinio persekiojimo, pradėjo keltis į Vidurio Europą. Grįžę į frankų žemes, daugelis žydų prekybininkų užsiėmė finansais ir prekyba, įskaitant pinigų skolinimą ar lupikavimą (Bažnyčios įstatymai draudė krikščionims skolinti pinigus už palūkanas).^[23] 

Jidiš kalba atsirado viduramžiais, žydų ir lotynų kalbas veikiant aukštajai vokiečių kalbos tarmei.^[24] Tai germanų kalba, rašoma hebrajiškais rašmenimis, stipriai paveikta hebrajų ir aramėjų kalbų, turi romanų, o vėliau ir slavų kalbų elementų.

Ankstyvųjų ir vėlyvųjų viduramžių migracija

XI amžiuje žydų naujakuriai, persikėlę iš pietų Europos ir Artimųjų Rytų (pvz., Babilonijos žydai^[25] ir Persijos žydai^[26]) ir Magribo žydų prekybininkai iš Šiaurės Afrikos^[27] pradėjo įsikurti šiaurėje, ypač palei Reiną. Dažnai tai skatino naujos ekonominės galimybės ir vietinių krikščionių valdovų kvietimai. Flandrijos grafas Baldvinas V pakvietė Jokūbą ben Yekutielį ir kitus žydus apsigyventi jo žemėse. Netrukus po to, kai normanai užkariavo Angliją, Viljamas Užkariautojas pakvietė žemyne gyvenusius žydus apsigyventi jo žemėse. Vyskupas Rüdiger Huzmann paragino Mainco žydus persikelti į Špejerį. Šiuos sprendimus priimti skatino tai, kad žydai turėjo praktinių žinių ir patirties vystyti šalies ekonomiką, padidinti valdovo pajamas ir pagyvinti prekybą.^[28] Paprastai žydai įsikurdavo arti miestų centrinių turgų ir bažnyčių. Nors ir teko pripažinti karališkąją ir bažnytinę valdžią, jiems buvo suteikta administracinė autonomija.

XI amžiuje Pietų Italijoje, o paskui ir šiaurėje paplito rabinų judaizmas ir jo pagrindas – Babilono Talmudo kultūra.^[29]

Kryžiaus žygių metu visoje Europoje įvyko daugybė žydų žudynių. Įkvėptos Pirmojo kryžiaus žygio kryžiuočių minios 1096 m. įvykdė Reino krašto žydų bendruomenės žudynes Špejerio, Vormso ir Mainco miestuose. Juose įsikūrusios ankstyviausios žydų gyvenvietės į šiaurę nuo Alpių, vaidino svarbų vaidmenį formuojant aškenazių religinę tradiciją (kartu su Trua ir Senso miestais Prancūzijoje). Nepaisant to, žydai Vokietijoje išliko, nors kai kurie aškenaziai prisijungė prie sefardų žydų Ispanijoje.

1290 m. aškenaziai išvaryti Anglijos, 1394 m. iš Prancūzijos, o XV a. iš kai kurių Vokietijos dalių. Tai ilgainiui privertė aškenazius persikraustyti į Rytų Europą: Lenkiją (X a.), Lietuvą (X a.) ir Rusiją (XII a.). Per šį kelių šimtų metų laikotarpį žydų ekonominė veikla buvo sutelkta į prekybą, verslo valdymą ir finansines paslaugas. Taip atsitiko dėl kelių veiksnių: krikščioniški Europos draudimai ribojo ūkines žydų veiklas, draudė krikščionims užsiimti tam tikra finansine veikla (pvz., lupikinėmis paskolomis),^[30] žydai buvo labai raštingi (beveik visi vyrai turėjo išsilavinimą), prekiaudami galėdavo pasikliauti šeimos nariais, gyvenančiais skirtinguose regionuose ir šalyse.

Šiuolaikinė istorija

Danielis Elazaras nustatė, kad XI amžiaus pabaigoje 97 % pasaulio žydų buvo sefardai ir tik 3 % aškenaziai; XVII amžiaus viduryje „Sefardai vis dar viršijo aškenazius santykiu 3:2“; XVIII amžiaus pabaigoje „ Aškenaziai santykiu 3:2 viršijo sefardus – tai lėmė, palyginti su Osmanų musulmonų pasauliu (kuriame gyveno sefardai), pagerėjusios gyvenimo sąlygos krikščioniškoje Europoje“. Iki 1930 m. Artūras Rupinas apskaičiavo, kad aškenazių žydai sudarė beveik 92 % pasaulio žydų.^[13] Ši demografinė kaita atspindi žydų migraciją iš Pietų ir Vakarų Europos į Vidurio ir Rytų Europą.

Žydų bendruomenės dab. Lenkijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje buvo gana socialiai ir politiškai stabilios. Klestinti leidybos pramonė ir šimtai žydiškų Biblijos komentarų paskatino chasidų judėjimo plėtrą, atsirado dideli žydų akademiniai centrai.^[31]

XIX–XX a., norint išvengti pogromų rytuose ir kitose valstybėse atsiradus naujoms ekonominėms galimybėms, vyko didžiulė žydų emigracija į vakarus. Nuo 1750 m. aškenaziai sudaro didžiąją Amerikos žydų dalį.^[32]

Apskaičiuota, kad Europoje Antrojo pasaulinio karo pradžioje gyveno 8,8 milijono žydų, kurių dauguma buvo aškenaziai. Maždaug 6 milijonai (daugiau nei du trečdaliai) jų buvo sistemingai nužudyti Holokausto metu. Gyvybės neteko 3 milijonai iš 3,3 milijono Lenkijos žydų (91 %); 900 000 iš 1,5 milijono Ukrainoje (60 %); 50–90 % žydų iš kitų slavų tautų, Vokietijos, Vengrijos ir Baltijos valstybių, ir daugiau kaip 25 % žydų Prancūzijoje. Sefardų bendruomenė taip pat nukentėjo Graikijoje, Nyderlanduose ir buvusioje Jugoslavijoje.^[33] Kadangi didžioji dauguma aukų buvo aškenaziai žydai, jų procentinė dalis sumažėjo nuo 92 % pasaulio žydų 1930 m.^[13], iki beveik 80% pasaulio žydų šiandien. Holokaustas taip pat nutraukė natūralią jidiš kalbos raidą, nes apie 5 milijonai (didžioji dauguma) nukentėjusių žydų, kalbėjo jidiš kalba.^[34] Daugelis išgyvenusių aškenazių žydų po karo emigravo į Izraelį, Kanadą, Argentiną, Australiją ir JAV.

Manoma, kad dabar, po Holokausto, aškenaziai sudaro apie 83–85 procentus žydų visame pasaulyje.^{[35][36][37][38]} Remiantis kitais vertinimais, aškenaziai sudaro apie 75 % žydų visame pasaulyje.^[14][15]

Aškenazių (žydų ortodoksų) halacha yra kitokia nei sefardų žydų, ypač skiriasi papročiai. Žinomi jų skirtumai:

• Pesach (Velykos): aškenaziai žydai tradiciškai negali valgyti ankštinių produktų, grūdų, sorų ir ryžių. Sefardai paprastai nedraudžia šių maisto produktų.
• Žydai aškenaziai laisvai valgo žuvį bei pieno produktus; kai kurie sefardų žydai jų valgyti negali.
• Ištekėjusios ir našlės aškenazių moterys naudoja perukus.
• Kašruto mėsai Sefardai kelia griežtesnius reikalavimus, todėl jie nevalgo kai kurių mėsos produktų, kurie aškenazių žydams yra priimtini (košeriniai). Nepaisant griežtesnių skerdimo reikalavimų, Sefardams leidžiama valgyti gyvūno užpakalines dalis, tinkamai pašalinus sėdimąjį nervą Halakhic, o daugeliui aškenazių žydų – ne. Taip yra dėl to, jog skerdikai nebuvo pakankamai kvalifikuoti teisingai pašalinti sėdmeninį nervą, taigi paprasčiau būdavo atskirti užpakalinius ketvirčius ir parduoti juos kaip ne košerinę (netinkamą valgyti) mėsą.
• Žydai aškenaziai naujagimius dažnai vadina mirusių šeimos narių vardu, o sefardai dažnai savo vaikus vadina senelių vardais, net jei tie seneliai vis dar gyvena.
• Tradicinis aškenazių tarimas hebrajų kalba skiriasi nuo kitų grupių. Ryškiausias konsonantinis skirtumas nuo sefardų ir mizrahų hebrajų dialektų yra hebrajų raidės tav tarimas kaip / s /, o ne a / t / ar / θ / kai kuriuose hebrajiškuose žodžiuose.

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos žydai.

XV amžiuje didžiausia žydų bendruomenė išeivijoje buvo aškenazių bendruomenė Lenkijoje (vėliau ATR).^[32] Ši teritorija, vėliau patekusi į Rusijos, Austrijos ir Prūsijos (Vokietijos) sudėtį iki holokausto išliko pagrindiniu aškenazių žydų centru.

1740 m. šeima iš Lietuvos tapo pirmaisiais aškenazių žydais, apsigyvenusiais Jeruzalės žydų kvartale.^[39]

Izraelyje terminas „Ashkenazi“ dabar dažnai taikomas visiems žydams, apsigyvenusiems Europoje, o kartais ir tiems, kurių etninė kilmė iš tikrųjų yra sefardų. Mizrahi, Jemeno, kurdų ir kitos kilmės žydai, neturintys jokių ryšių su Pirėnų pusiasaliu, panašiai buvo bendrai pradėti laikyti sefardais. Daugėja mišrios kilmės žydų ir mišrių santuokų, daugelis jų nebesureikšmina savo istorinės kilmės.

Žydai aškenaziai daug pasiekė gamtos ir socialinių mokslų, matematikos, literatūros, finansų, politikos, žiniasklaidos, prekybos ir kitose srityse. Žydai aškenaziai pelnė daugybę Nobelio apdovanojimų.

Žurnalas „Time“ svarbiausiu XX amžiaus žmogumi paskelbė aškenazių kilmės fiziką Albertą Einšteiną. Pasak Kembridžo universiteto atlikto tyrimo, 25 % Tiuringo premijos laureatų, 23 % turtingiausių amerikiečių, 38 % „Oskarą“ laimėjusių kino režisierių ir 29 % Oslo apdovanojimų laimėtojų yra žydai aškenaziai.

Genetinė kilmė

Tyrimai atskleidė, kad žydai aškenaziai kilę iš senovės (2000 m. pr. m. e. – 700 m. pr. m. e.) Viduriniųjų Rytų gyventojų, išplitusių Europoje.^[40] Aškenaziai pasižymi genetinės kliūties homogeniškumu, tai reiškia, kad jie kilę iš didelės populiacijos, kurios narių skaičius buvo labai sumažėjęs, tačiau paskui atsigavo. Genetiniai tyrimai, kuriuos atliko Gilas Atzmonas iš Alberto Einšteino medicinos koledžo, vykdydamas genų ilgaamžiškumo projektą, rodo, kad aškenaziai suklestėjo Romos imperijos laikais, paskui gyventojų skaičius nuo kelių milijonų sumažėjo iki vos 400 šeimų, kurios apie 1000 m. išvyko iš Šiaurės Italijos į Centrinę, o vėliau persikėlė į Rytų Europą ir gyventojų skaičius vėl gerokai išaugo.

• YIVO Rytų Europos žydų enciklopedija
• Aškenazių istorija žydų virtualioje bibliotekoje
• Aškenazių žydų mtDNR haplogrupių pasiskirstymas skiriasi skirtingose pogrupėse: populiacijos pogrupio uždaroje grupėje pamokos - European Journal of Human Genetics, 2007
• „Aškenazių žydų genetinės variacijos analizė naudojant didelio tankio SNP genotipus“
• Nusachas Aškenazas ir diskusijų forumas Archyvuota kopija 2013-05-21 iš Wayback Machine projekto.
• „Ashkenaz“ paveldas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.