Bagano karalystė

Pagano karalystė arba Bagano karalystė (mjan. ပုဂံခေတ် , (bəɡàɰ̃ kʰɪʔ), arba Bagano imperija, Pagano imperija) – pirmoji mjanmų karalystė, suvienijusi žemes, kurios vėliau sudarys dabartinio Miamaro teritoriją. Paganas Iravadžio slėnį ir jį supančias teritorijas valdė 250 m. ir šiuo laikotarpiu sudarė sąlygas mjanmų kalbos ir mjamų kultūros iškilimui, bamarų išplitimui Aukštutinėje Birmoje ir teravados budizmo sklaidai šalyje ir visoje žemyninėje Pietryčių Azijos dalyje.^[1] Mjamų raštas karaliaus dvare išplito XII amžiuje.

mjan. ပုဂံခေတ် Pagano karalystė
Karalystė
←   ←   ← 849 – 1297 →   →   →   →
Pagano imperijos valdos apie 1210 m. Valdant Sithu Antrajam. Birmos kronikos tiap pat priskiria Kengtungą ir Čiang Mają. Pagrindinės valstybės žemės nusplalvintos tamsiai geltonai, periferinės žemės — gelsvai.
Sostinė	Baganas (849–1297 m.)
Religija	Teravados budizmas, mahajanos budizmas, induizmas, animizmas
Valdymo forma	Monarchija
Karalius
1044–1077	Anavrahta
1084–1112	Kiansitha
1112–1167	Sithu I
1174–1211	Sithu II
1256–1287	Narathihapate
Era	Viduramžiai
- Mjanmų kalendoriaus pradžia	640 m. kovo 23 d.
- Karalystės įkūrimas	849 m. gruodžio 23 d. d.
- Pagano imperijos įkūrimas	XI a. šeštasis-septintasis dešimtmečiai
- Apogėjus	1174–1250 m.
- Pirmoji mongolų invazija	1277–1287 m.
- Broliai Mjinsaingai paima valdžią	1297 m. gruodžio 17 d.
- Galutinė mongolų invazija	1300–1301 m.
Gyventojai
- apie 1210 m.	1,5−2 mln.
Valiuta	sidabrinis kiatas

Karalystė išaugo iš nedidelės Bagano gyvenvietės, kurią įkūrė iš Nandžao karalystės į Iravadžio slėnį atsikėlę mranmai (birmiečiai). Kunigaikštystė plėtėsi į aplinkines žemes, o XI a. šeštajame ar septintajame dešimtmetyje karalius Anvrahta įkūrė Pagano imperiją, pirmąkart į vieną politinį darinį suvienydamas Iravadžio slėnį ir aplink jį esančias sritis. Iki XII a. Anavrahtos įpėdiniai savo įtaką išplėtė iki pat šiaurinės Malakos pusiasalio dalies pietuose, maždaug iki Salvino upės rytuose, į šiaurę beveik iki dabartinės Kinijos sienos ir iki Arakano bei Čino kalvų vakaruose.^[2][3] XII ir XIII amžiais Paganas, kartu su Khmerų imperija, buvo dvi pagrindinės imperijos Pietryčių Azijoje.^[4]

Mjanmų kalba ir kultūra laipsniškai ėmė dominuoti viršutiniame Iravadžio slėnyje ir jau XII a. į antrą planą nustūmė piu, monų ir palių kalbas. Teravados budizmas ėmė iš lėto plisti ir rasti pasekėjų kaimuose, nors vadžrajana, mahajana, brahmanizmas ir animizmas išliko praktikuojami ir įsitvirtinę visuose visuomenės sluoksniuose. Pagano valdovai valdė daugiau nei 10 000 budistinių šventyklų, iš kurių iki šių laikų išliko apie 2000. Turtingieji aukodavo šventikams žemių, kurios būdavo atleistos nuo mokesčių.^[5]

Pagano valdžiai būdinga vadinamasis mandalos politinis modelis. Jos bruožas – suverenas turi tiesoginę valdžią pagrindinėse žemėse (pji, pažodžiui „šalis“, mjan. ပြည် ), o toliau esančias žemes valdo kaip duokles mokančius vasalus (nainnjan, pažodžiui „užkariautos žemės“, mjan. နိုင်ငံ ). Tai reiškė, kad monarcho galia laipsniškai silpnėjo tolstant nuo sostinės.^[6][7] Visos žemės buvo administruojamos trimis lygiais: taing (mjan. တိုင်း , provincijos), mio (mjan. မြို့ , miesto), and yva (mjan. ရွာ , kaimo) su karališku dvaru viduruje. Karalystę sudarė bent 14 taingų.^[8]

Karalystės galia ėmė menkti XIII a. Tam įtakos turėjo nuolat augantis mokesčių nemokančių budistinių šventyklų turtas, kas XIII a. pab. apsunkino lėšų surinkimą valstybės iždui. Tai paaštrino nesutarimus šalies viduje ir padarė imperiją pažeidžiamesnę išorės grėsmėms. Taip 1287 m. po antrojo mongolų antpuolio karalystė suskilo ir politinė fragmentacija išliko iki XVI a.^[9][10]

Valdovai

Žemiau pateiktas Bagano valdovų sąrašas, remiantis dviem kronikomis: konbaunų kronika, pavadinimu Hmannan Jazavin, ir anksčiausia mjanmų kronika, Zatadoubon Jazavin.