Galų-italų kalbos

Galų–italų kalbos (it. lingue gallo-italiche) – artimos šiaurės italų pogrupio kalbos ar tarmės.^[1][2]

Galų–italų kal̃bos yra Apenino pusiasalio galų lotynų kalbõs tęsinys, ši lotynų kalbos atmaina išsivystė ant keltų kalbų substrato. Galų–italų kalbų formavimuisi padarė įtaką germanų kalbos – ostgotų ir langobardų.^[3] Daug ypatybių galų–italų kalbas jungia su galų–romanų kalbomis.^[1]

Tarp galų–italų kalbų nėra griežtų ribų, jas skiria pereinamųjų tarmių ruožai, šioms tarmėms būdingi dviejų, trijų ar net keturių kaimyninių kalbų bruožai.^[4]

Galų–italų grupei priklauso ligūrų, lombardų, pjemontiečių ir emiliečių-romaniečių kalbos:^[5][6]

• ligūrų kalba:
  • intemelų tarmė (įtraukiant monegaskų, mentoniečių tarmes);
  • vakarų ligūrų kalba;
  • genujiečių tarmė;
  • Činkve Terės tarmė;
  • tabarkinų tarmė;
  • Bonifačo tarme;
• lombardų kalba:
  • vakarų lombardų tarmė:
    • Milano tarmė;
    • Alpių lombardų tarmė;
  • rytų lombardų tarmė;
• pjemontiečių kalba:
  • turiniečių tarmė;
  • kanaveziečių tarmė;
  • bjeliečių tarmė;
  • langiečių tarmė;
  • monferatiečių tarmė;
  • pjemontiečių aukštaičių tarmė;
• emiliečių-romaniečių kalba:
  • emiliečių tarmės:
    • vakarų emiliečių tarmė;
    • rytų emiliečių tarmė;
  • romaniečių kalba.
• siciliečių galų-italų tarmės;
• bazilikatiečių galų-italų tarmės.