Galų-italų kalbos

romanų kalbų pogrupis
Galų-italų kalbos
PaplitimasItalija, Šveicarija, Monakas, San Marinas, Prancūzija
KilmėIndoeuropiečių kalbos

Galų–italų kalbos (it. lingue gallo-italiche) – artimos šiaurės italų pogrupio kalbos ar tarmės.[1][2]

Galų–italų kalbos

Galų–italų kal̃bos yra Apenino pusiasalio galų lotynų kalbõs tęsinys, ši lotynų kalbos atmaina išsivystė ant keltų kalbų substrato. Galų–italų kalbų formavimuisi padarė įtaką germanų kalbos – ostgotų ir langobardų.[3] Daug ypatybių galų–italų kalbas jungia su galų–romanų kalbomis.[1]

Tarp galų–italų kalbų nėra griežtų ribų, jas skiria pereinamųjų tarmių ruožai, šioms tarmėms būdingi dviejų, trijų ar net keturių kaimyninių kalbų bruožai.[4]

Galų–italų grupei priklauso ligūrų, lombardų, pjemontiečių ir emiliečių-romaniečių kalbos:[5][6]

  • ligūrų kalba:
    • intemelų tarmė (įtraukiant monegaskų, mentoniečių tarmes);
    • vakarų ligūrų kalba;
    • genujiečių tarmė;
    • Činkve Terės tarmė;
    • tabarkinų tarmė;
    • Bonifačo tarme;
  • lombardų kalba:
    • vakarų lombardų tarmė:
      • Milano tarmė;
      • Alpių lombardų tarmė;
    • rytų lombardų tarmė;
  • pjemontiečių kalba:
    • turiniečių tarmė;
    • kanaveziečių tarmė;
    • bjeliečių tarmė;
    • langiečių tarmė;
    • monferatiečių tarmė;
    • pjemontiečių aukštaičių tarmė;
  • emiliečių-romaniečių kalba:
    • emiliečių tarmės:
      • vakarų emiliečių tarmė;
      • rytų emiliečių tarmė;
    • romaniečių kalba.
  • siciliečių galų-italų tarmės;
  • bazilikatiečių galų-italų tarmės.

Išnašos