Jerome David Salinger

Ankstyvasis gyvenimas

Motina Marie Jillich buvo vokiečių, škotų ir airių kilmės.^[2][3][4] Jo tėvas Sol Salinger buvo lietuvių kilmės žydas,^[5] dirbęs mėsos importuotoju. Kai jie susituokė, Salingerio motina pakeitė vardą į žydišką Miriam vardą.^[6] Autorius nežinojo, kad jo motina nebuvo žydė. Jis turėjo vieną seserį Doris (g. 1911 m.). Jerome Salingeris lankė nemokamas valstybines mokyklas vakariniame Manhatane. Devintoje ir dešimtoje klasėje buvo perkeltas į privačią McBurney mokyklą.^[4] Jis vaidino keliuose spektakliuose, kuriuose pasireiškė talentas dramai,^[4] tačiau Jerome tėvas prieštaravo tam, kad sūnus siektų aktoriaus karjeros.^[7] Deividas džiaugėsi, ištrūkęs iš savo rūpestingos motinos globos ir įstojęs į Slėnio Kalvės Karo akademiją Pensilvanijoje.

1936 m. pradėjo lankyti Niujorko universitetą. Dėstytojai pabrėžė jo ypatingus gabumus, tačiau Deividas greitai nutraukė studijas. Nutrūkus studijoms, jo tėvas primygtinai siūlė mokytis mėsos importo verslo ir nusiuntė sūnų dirbti į kompaniją Vienoje (Austrija). Deividas išvyko iš Austrijos likus mėnesiui iki 1938 m. kovo 12 d. Hitlerio organizuoto Austrijos anšliuso. Deividas tik vieną semestrą lankė Ursinus kolegiją Pensilvanijoje. 1939 m. D. Salingeris lankė Kolumbijos universiteto vakarinius kūrybinio rašymo kursus, kur jam dėstė Whit Burnett, seno istorijos žurnalo redaktorius. Anot W. Burnett, Salingeris nesimokė iki antrojo semestro galo, tačiau vėliau netikėtai parašė tris kūrinius.^[8]

Antrasis pasaulinis karas

1941 m. Salingeris pradėjo susitikinėti su Oona O’Neill, dramaturgo Eugene O’Neill dukterimi. Be to, Selingeris jai rašė labai ilgus ir romantiškus laiškus.^[9] Jų santykiai pasibaigė, kai Oona pradėjo susitikinėti su Charlie Chaplin, su kuriuo ji vėliau susituokė.^[10] 1941 m. pabaigoje Salingeris trumpai dirbo Karibų kruiziniame laive veiklos vadovu ir galbūt atlikėju.^[11] Tais pačiais metais D. Salingeris pradėjo siųsti savo noveles „The New Yorker“. 1941 m. gruodį dienraštis sutiko išspausdinti „Mažąjį Medisono sukilimą“, istoriją apie nepatenkintą paauglį, vardu Holden Caulfield. Japonijai surengus išpuolį prieš JAV pajėgas Perl Harbore, kūrinys buvo pripažintas „nespausdinamu“, ir novelė iki pat 1946 metų nepasirodė žurnale.^[12] 1942 m. pavasarį, praėjus keliems mėnesiams po to, kai Jungtinės Valstijos įsitraukė Antrąjį pasaulinį karą, D. Salingeris buvo paimtas į JAV kariuomenę, kur jis kovojo 12-ajame pėstininkų pulke.^[11]

Per kampaniją iš Normandijos į Vokietiją Salingeris susitarė susitikti su rašytoju Ernest Hemingway, dirbusiu kariniu korespondentu Paryžiuje.^[13] Deividas padarė įspūdį Hemingvėjui savo draugiškumu ir kuklumu.^[14] Jie pradėjo susirašinėti. Vėliau Salingerį paskyrė į kontržvalgybos skyrių, kur jis panaudojo prancūzų ir vokiečių kalbos žinias, tardydamas karo belaisvius.^[15] Jis buvo tarp pirmųjų kareivių, įžengusių į išlaisvintas koncentracijos stovyklas. Patirtis kare Deividą labai paveikė emociškai.

1948 m. D. Salingeris publikavo kritikų pripažintą kūrinį „Puiki diena bananžuvėms gaudyti“. 1951 m. D. Salingeris išleido pirmąjį romaną „Rugiuose prie bedugnės“ ir sulaukė nepaprastai didelės sėkmės. Jo aprašomas paaugliško susvetimėjimo ir pagrindinio veikėjo Holdeno Caulfieldo nekaltybės praradimas padarė didelę įtaką ypač skaitytojams paaugliams. Romanas tapo populiariu; buvo parduota apie 250 000 egzempliorių per metus. Romane vaizduojamas jauno žmogaus intuityvus pažinimas, priešinamas suaugusiųjų pragmatizmui ir netikroms, miesčioniškoms vertybėms.

„Rugiuose prie bedugnės“ pasisekimas sužadino didžiulį visuomenės dėmesį, o rašytojas išgarsėjo pasaulyje. Tačiau dėl tariamo kūrinyje amerikietiškų vertybių paniekinimo ir esą vulgarios romano šnekamosios kalbos bei nusivylęs sensacijų beieškančia žiniasklaida ir leidybos veikėjais, D. Salingeris atsiskyrė nuo pasaulio ir vis rečiau publikavo naujus kūrinius.

Be „Rugiuose prie bedugnės“, parašyti dar trys novelių rinkiniai: „Nine Stories“ (1953 m.), „Franny and Zooey“ (1961 m.), „Carpenters and Seymour: An Introduction“ (1963 m.). Jo paskutinis publikuotas darbas novelė „Hapworth 16, 1924“ pasirodė 1965 m. Kūryboje akcentuojami jautrūs vienišo žmogaus išgyvenimai, dvasinis praregėjimas, užsisklendimas. Tokiu būdu kūrinių herojai protestuoja prieš atšiaurų išorės pasaulį.

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Jerome David Salinger

• Alexander, Paul (1999). Salinger: A Biography. Los Angeles: Renaissance. ISBN 1-58063-080-4.
• Lutz, Norma Jean (2002). „Biography of J.D. Salinger“. In Bloom, Harold (red.). J. D. Salinger. Bloom's BioCritiques. Philadelphia: Chelsea House. pp. 3–44. ISBN 0-7910-6175-2. OCLC 48473975.
• Salinger, Margaret (2000). Dream Catcher: A Memoir. New York: Washington Square Press. ISBN 0-671-04281-5.