Matematikas

Vienas pirmųjų žinomų matematikų buvo Talis iš Mileto (apie 624 – apie 546 m. pr. m. e.), laikomas pirmuoju tikru matematiku ir pirmasis žinomas asmuo, kuriam priskiriamas matematinis atradimas – Talio teoremos išvedimas.^[1]

Žinomų matematikų skaičius išaugo Pitagorui (apie 582 m. –  apie 507 m. pr. m. e.) įsteigus Pitagoro mokyklą, kurios doktrina teigė, kad matematika valdo visatą, ir kurios šūkis buvo „Viskas yra skaičius“. ^[2] Būtent pitagoriečiai sugalvojo terminą „matematika“ ir nuo jų prasideda matematikos, kaip disciplinos kurios mokomasi, istorija.

Pirmoji žinoma moteris matematikė buvo Hipatija iš Aleksandrijos (apie 350–415 m.) Ji perėmė savo tėvo Didžiosios bibliotekos bibliotekininko amatą ir parašė daug taikomosios matematikos darbų. Dėl politinio pobūdžio ginčo brutaliai nužudyta Aleksandrijos krikščionių bendruomenės.^[3]

Mokslas ir matematika islamo pasaulyje viduramžiais vadovavosi įvairiais modeliais, o finansavimo būdai skyrėsi visų pirma atsižvelgiant į mokslininkus. Kai kurie valdovai rėmė ir globojo mokslininkus, taip sudarydami palankias sąlygas įvairių sričių mokslui vystytis. Valdant tam tikriems kalifams finansuotas mokslinių tekstų vertimas į kitas kalbas. Kai kurie mokslininkai vertėjai tapdavo savo verčiamų darbų ekspertais ir savo ruožtu gaudavo tolesnę paramą, kad galėtų toliau vystyti tam tikrus mokslus. Šiems mokslams sulaukus didesnio elito dėmesio, buvo pakviesta ir finansuojama daugiau mokslininkų studijuoti tam tikrus mokslus. Vienas tokių vertėjų ir matematikų, pasinaudojusių parama, – Chorezmis. Didelės dalies viduramžiais musulmoniškose šalyse dirbusių mokslininkų bruožas buvo tai, kad šie dažnai buvo polimatai. Pavyzdžiui, Ibn al Haitamas darbavosi optikos, matematikos ir astronomijos srityse.

Renesansas į Europą atnešė didesnį susidomėjimą matematika ir mokslais apskritai. Šiuo perėjimo nuo daugiausia feodalinės ir ekleziastinės prie pasaulietinės kultūros laikotarpiu daugelis žymių matematikų turėjo kitų užsiėmimų gyvenime: Luka Pačiolis, šiuolaikinės apskaitos įkūrėjas, buvo pranciškonų vienuolis, Nikolas Fontana Tartalija buvo žymus inžinierius ir buhalteris, Džerolamas Kardanas buvo fizikas, biologas ir lošėjas, Robertas Rekordas vertėsi gydytojo amatu, o Fransua Vijetas buvo advokatas.

Laikui bėgant daugelis matematikų patraukė į universitetus. Laisvas mąstymas ir eksperimentavimas buvo pradėtas akcentuoti seniausiuose Didžiosios Britanijos universitetuose dar XVII a. Tuomet Oksforde dirbo mokslininkai Robertas Hukas ir Robertas Boilis, o Kembridže Izaokas Niutonas buvo Lukaso matematikos ir fizikos profesorius. XIX a. universitetinio švietimo strategija pakito iš „žinių atgavimo“ į „produktyvaus mąstymo skatinimą“.^[4] 1810 m. Humboltas įtikino Prūsijos karalių Frydrichą Vilhelmą III Berlyne įsteigti universitetą vadovaujantis Frydrichą Šlejermacherį liberaliomis idėjomis, kurio tikslas būtų pademonstruoti žinių atradimo procesą ir išmokyti studentus „mąstyme remtis pagrindiniais mokslo dėsniais“. Tai davė pradžią seminarams ir laboratorijoms.^[5]

Matematika kaip disciplina į Lietuvą atkeliavo su krikštu. Nuo XIV a. pab. Lietuvos parapinėse mokyklose buvo mokoma skaičiavimo. Nuo 1539 m. pradėta dėstyti aritmetika ir geometrija.^[6]

Už atradimus matematikos srityje skiriamos Nobelio premijos nėra, nors kartais matematikai Nobelio premiją gauna už indėlį kitose srityse – ekonomikoje ar fizikoje. Labiausiai prestižiniai matematikos apdovanojimai yra Abelio premija, Černo medalis, Fildso medalis, Gauso premija, Nemerso premija, Balzano premija, Krafordo premija, Šo premija, Stylo premija, Volfo premija, Šoko premija, Nevanlinos premija ir kitos.

• Boyer (1991). A History of Mathematics.
• Rüegg, Walter (2004). „Themes“. In Rüegg, Walter (red.). A History of the University in Europe. 3. Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-36107-1.