Lietuvos seniūnijos

XIV a. antroje pusėje, manoma, pagal gretimų valstybių pilių apygardų pavyzdį pradėta kurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos administracinės valdžios sistema – seniūnijos, žinomos, pvz., Paštuvos seniūnija (seniūnas Girdavas), Trakų seniūnija (seniūnas Pekstė), Veliuonos seniūnija (seniūnas Goštautas), Vilniaus seniūnija (seniūnas Dirsūnas). Dabartinėje etninėje Lietuvoje 1413 m. pagal Lenkijos karalystės pavyzdį įkurtos dvi vaivadijos – Vilniaus vaivadija ir Trakų vaivadija, jos iš esmės apėmė senųjų Vilniaus ir Trakų kunigaikštysčių teritoriją; Žemaitijos seniūnija, kuri apėmė apie 30 valsčių, pagal statusą prilyginta vaivadijai. ^[2]

Seniūnijos įteisintos 1919 m. kaip valsčiaus dalis (seniūnija dar vadinta kaip šaltišystė), kurioje gyvena apie 100 gyventojų.^[3] Užėjus sovietams seniūnijos pervadintos apylinkėmis. Po Nepriklausomybės atgavimo seniūnija tapo administraciniu-teritoriniu vienetu, iš esmės atitinkančiu XX a. tarpukario valsčių.

Pagrindinis straipsnis – Seniūnas.

Seniūnijos vadovas – seniūnas. Pagal teisinį statusą jis yra valstybės tarnautojas. Yra siūlymų pakeisti savivaldos rinkimų sistemą taip, kad vietos gyventojai galėtų turėti ne tik tiesiogiai rinktus savo atstovus Seime, bet ir savivaldybių tarybose; vietos bendruomenes įteisinti kaip seniūnijų bendruomenes, kurios rinktų bendruomenių seniūną ir bendruomenių tarybas. Kaip teigia Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, seniūnams turėtų būti suteikta teisė ir finansinės sąlygos patiems tiesiogiai spręsti žemesnio lygmens vietos bendruomenių problemas^[4].

• Seniūnaitija
• Rajonas