Tibeto autonominis regionas

Pagrindinis straipsnis – Tibeto istorija.

Tibeto autonominis regionas nevisiškai sutampa su istoriniu Tibeto regionu, kadangi į jį neįtraukta Amdo apskritis ir kai kurios kitos istorinės tibetiečių žemės, atsidūrusios kitų regionų administracijoje. Dabartinė provincija apima istorinius Tibeto regionus U-cangą (įskaitant Ngarį), Čangtangą ir vakarinį Khamą.

Precedentas šiam administraciniam vienetui susiformavo XVIII a., kuomet Čing dinastijos Kinija, užvaldžiusi Tibetą, padalino jį į „vidinį“ ir „išorinį“. „Vidinis Tibetas“ buvo padalintas tarp Qinghai ir Sičuano provincijų, o „Išorinis Tibetas“ buvo administruojamas kaip Tibeto provincija, ir jos teritorijos beveik atitiko dabartinio autonominio regiono ribas.

XX a. pradžioje, Tibetui įgijus de facto savivaldą, dalai lama kontroliavo tik Tibeto provincijos teritoriją, kaip nepripažinta valstybė. Tibeto autonominis regionas sudarytas naujai 1959 m., Kinijai prijungus Tibetą.

Nors Tibeto autonominis regionas vadinamas „autonominiu“, realios autonomijos turi tik kai kuriais kalbos, švietimo ir kultūros klausimais, o kitais aspektais valdomas kaip ir kitos Kinijos provincijos.^[3] Pavyzdžiui, ligoninės Tibete praktikuoja tradicinę tibetietišką mediciną, o vaikai mokyklų pirmosiose klasėse mokosi ne tik bendrinės kinų, bet ir tibetiečių kalbos (aukštesnėse klasėse ir Tibete esančiuose universitetuose pereinama prie išvien kinų kalbos).^[4]

Regiono gubernatoriumi skiriamas tibetietis, tačiau realią valdžią turi regioninio Komunistų partijos padalinio sekretorius, kuriuo paprastai skiriamas hanis.^[5]

Tibeto AR skirstomas į 6 prefektūrinio lygio miestus ir 1 prefektūrą (šios į 74 apskritis).

Prefektūros lygio miestai

• Lasa (centras – Lasa)
• Šigadzė (centras – Šigadzė)
• Čamdo (centras – Čamdo)
• Loka/Šenangas (centras – Dzetangas)
• Njingči (centras – Baji)
• Nagču (centras – Nagču)

Prefektūros

• Ngari prefektūra (centras – Šičuanhė)

Tibeto autonominio regiono administracinis suskirstymas
Lasa Šigadzė Čamdo Njingči Loka Nagču Ngari ☐Ginčytinos teritorijos, dėl kurių nesutaria  Kinija,  Indija arba  Butanas.
Administracinis vienetas	Plotas (km2)[6]	Gyventojų skaičius (2010)[7]
Tibeto autonominis regionas	1 228 400	3 002 166
Lasa	29 538	559 423
Šigadzė	182 066	703 292
Čamdo	108 872	657 505
Njingči	113 964	195 109
Loka	79 287	328 990
Nagču	391 816	462 382
Ngari	296 822	95 465

Tibeto autonominis regionas – rečiausiai gyvenama Kinijos provincija. 2000 m. duomenimis 92,8 % gyventojų – tibetiečiai, 6,1 % – kinai, taip pat negausios vietinių tautelių monpų, lobų grupės. Dauguma gyventojų išpažįsta budizmą (lamaizmą) ir šamanistinius tikėjimus (bon).

Nors tradiciškai didelė dalis Tibeto gyventojų buvo klajokliai-piemenys, pastaraisiais metais centrinė valdžia siekia įkurdinti žmones gyvenvietėse. Urbanizacija paskutiniais dešimtmečiais sparčiai auga ir yra pasiekusi beveik 30%.^[8]

Tibete yra gan daug dirbamos žemės, tačiau jos naudojimą riboja aukštis ir klimatas. Auginami miežiai, rugiai, soros, grikiai, kviečiai. Iš gyvūnų laikomi jakai, ožkos, avys. Kalnuose vykdoma kalnakasyba, energijos išgavimui naudojama hidroenergija. Tolimesniam ekonomikos vystymui trukdo krašto atokumas ir infrastruktūros stoka, tačiau pastaraisiais metais tai keičiasi, Kinijai daug investuojant į geležinkelių ir kelių tiesimą, oro uostų statybą.^[9]