Tibeto kalnynas
| Tibeto kalnynas | |
|---|---|
 | |
| Šalis | Kinija (Činghajus, Tibetas) |
| Aukščiausi kalnai | Kailašas |
| Kalnagūbriai | Tangalo, Kailašo, Ladako, kt. |
| Upių ištakos | Brahmaputra, Jangdzė, Huanghė, Indas, Salvinas, Mekongas, Satledžas |
| Ežerai | Namco, Selingas, Dangrajumas, Jamdrokas, Manasarovaras, Pangongas, Rakšastalis |
| Uolienos | smiltainis, skalūnai, kalkakmenis, gneisai, granitas |
| Plotas | 2,5 mln. km² |
Tibeto kalnynas arba Tibeto plynaukštė, Tibeto–Činghajaus kalnynas, (kin. 青藏高原, pinyin: Qingzang gaoyuan) – kalnų sistema Centrinėje Azijoje, Kinijoje (Tibeto AR, Činghajaus prov.), ir Indijoje (dalis Džamu ir Kašmyro provincijos), beveik sutampanti su istoriniu Tibetu.[1] Aukščiausia ir viena didžiausių kalnų sistemų (plynaukščių) pasaulyje, dažnai vadinama „pasaulio stogu“.
Plotas ~2 mln. km². Pietuose riboja Himalajai, šiaurėje – Kunlunas, vakaruose – Karakorumas, rytuose – Sino Tibeto kalnai. Vyrauja plokščios ir nedaug kalvotos aukštikalnių lygumos, iškilusios į 4000-5000 m aukštį, su kalnagūbriais, siekiančiais 6000-7000 m aukštį. Lygumas sudaro smiltainis, skalūnai, kalkakmenis, o kalnus – daugiausia gneisai ir granitas. Pietuose, palei Himalajus, Tibeto kalnynas leidžiasi į tektoninį lūžį – Transhimalajus.
Klimatas ryškiai kontinentinis, rūstus. Kritulių nuo 500–700 mm per metus pietuose, iki 100–200 mm šiaurėje. Žiemą sniego beveik nebūna. Sniego linija yra 5000-6000 m aukštyje (aukščiausia pasaulyje). Tangalo, Kailašo ir kituose kalnagūbriuose – ledynai. Daug ežerų (Namco, Selingas, Dangrajumas ir kt.). Tibeto kalnyne ištakas gauna daug didžiųjų Azijos upių: Indas, Brahmaputra, Salvinas, Mekongas, Jangdzė, Chvangchė. Vyrauja šaltosios kalnų pusdykumės ir dykumos, slėniuose – skurdūs krūmynai.[2]