Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. | Lietuviškojoje Vikipedijoje: |
Apie Vikipediją Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų. Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. | Rinktinė iliustracija
|
Savaitės straipsnis  Petihorai (lot. pientho-horcensis, lenk. petyhorcy) – išimtinai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės XVII–XVIII a. reguliariosios vidutiniškai šarvuotos lengvosios kavalerijos rūšis. Petihorai laikomi lietuvišku lenkiškosios šarvuotosios kavalerijos (lenk. Towarzysz pancerny) atitikmeniu. Pagal pajėgumą ir atlyginimo dydį, petihorai – tarpinis tipas tarp sparnuotųjų husarų ir šarvuotosios kavalerijos. Petohorai buvo organizuoti į vėliavas. Petihorų dalinių kilmė siejama su Čerkesijos atvykusiais ietimis ginkluotų karių daliniais, tačiau kaip pajėgų rūšis jie išsivystė XVI amžiaus pabaigoje iš husarus saugojusių raitųjų šaulių. Petihorų daliniai buvo daugiausiai formuojami iš LDK bajorijos ir totorių ar karaimų. Verbavimas į petihorų dalinius vyko savanorišku pagrindu, dažniausiai per draugystės ryšius. Po 1670 m. petihorai buvo dažniausiai pasitaikęs Lietuvos kavalerijos dalinio tipas (1673 m. jie sudarė daugiau nei pusę LDK kariuomenės), antras po husarų Abiejų Tautų Respublikos karinio dalinio tipas. Skirtingai nei LDK, Lenkijoje petihorai nebuvo oficialios kariuomenės daliniais, tačiau buvo plačiai naudojami kaip privačių karinių pajėgų dalis. Petihorų paskirtis buvo išnaudoti sparnuotųjų husarų pasiektą priešininko rikiuotės pralaužą ir užbaigti priešininko pajėgų naikinimą už pralaužtų pirmųjų rikiuotės eilių, taip pat atakuoti priešininko flangus. Nors sparnuotųjų husarų daliniai buvo laikoma prestižiškesniais, petihorai taip pat buvo aukštai vertinami, jų vėliavos rotmistrais dažnai buvo aukšto rango pareigūnai. Petihorų daliniai pasižymėjo karuose su Dancigu ir Maskvos caryste, taip pat Chotyno mūšyje, stovyklos prie Žuravno gynyboje ir Vainilovo mūšyje. Vienas žymiausių petihorų vadų – Stepono Batoro karuose pasižymėjęs vadas (chvorugv) Temriukas Šimkovičius (Temruk Onychowicz Szymkowicz). Pats Temrukas Žygimanto Augusto laikų kariuomenės sąrašuose įrašytas kaip kapitonas, tačiau nežinoma, kokiai vėliavai jis tuomet vadovavo. Kapitonai Temrukas ir Halibekas (dažnai pasitaikantys čerkesų vardai) taip pat yra užfiksuoti Jano Zamoiskio susirašinėjimuose ir 1580–1582 m. įsakymų archyve. 1605 m. Salaspilio mūšyje dalyvavo kapitono Zacharijaus (lenk. Zachariasz) vadovaujama petihorų šimtinė, o dar po penkerių metų Klušino mūšyje dalyvavo kita, Stanislovo Chavilbogo (lenk. Stanislaw Chwalibog) vadovaujama petihorų šimtinė. | gegužės 27 d. įvykiai Lietuvoje
Pasaulyje
|
Savaitės iniciatyva  Didžioji Kolumbija (isp. Gran Colombia), oficialiai vadinta Kolumbijos Respublika – istorinė valstybė Pietų Amerikos šiaurės vakaruose ir Centrinės Amerikos pietuose. Apėmė dabartinės Kolumbijos, Ekvadoro, Venesuelos ir Panamos žemes, taip pat dalį dabartinių Brazilijos, Gajanos, Nikaragvos žemių. Didžioji Kolumbija susikūrė 1819 m. pabaigoje, Simono Bolivaro revoliucionieriams išlaisvinus Naujosios Granados vicekaralystę iš rojalistų valdžios. Buvo sudaryta federacinė respublika į kurią įėjo Kundinamarkos departamentas (centras Bogota), Venesuelos departamentas (centras Karakasas) ir Kito departamentas (centras Kitas). Jų centrai buvo šalies sostinės. Tiesa, tuo metu kovos tebevyko ir rojalistai dar valdė daugelį teritorijų. 1821 m. buvo sudaryta Kukutos konstitucija, Bolivaras paskelbtas šalies prezidentu, o sostinė įtvirtinta Bogotoje. Dėl to kilo neramumai tarp pačių nepriklausomybės rėmėjų, nes vieni pasisakė už regionų autonomiją, o kiti už stiprią centrinę valdžią, kurios pagalba būtų galima galutinai nugalėti rojalistus. 1824 m. šalis perdalinta administraciškai iš naujo. Nors laikinai nesutarimai atidėti vardan kovos su rojalistais, tačiau vėliau šis klausimas vėl aktyviai keltas. Venesueloje kilo liberalų judėjimas, siekęs nepriklausomybės nuo Bogotos valdžios. Jie susijungė su konservatorių vadovu Chosė Antonijumi Paesu. Jam paramą išreiškė ir Ekvadoras. Buvo iškilęs pilietinio karo pavojus, bet Bolivarui ir Paesui pavyko pasiekti taikų susitarimą. 1828 m. Bolivaras bandė priimti naują konstituciją, tačiau pritarimo nesulaukė. Didžioji Kolumbija įsitraukė į karą prieš rojalistų valdomą Peru, 1830 m. Simonas Bolivaras pasitraukė iš prezidento pareigų, o šalyje ir toliau klestėjo chaosas. 1831 m. Didžioji Kolumbija panaikinta: Venesuela ir Ekvadoras atsiskyrė, o likusi teritorija sudarė Naujosios Granados respubliką (vėliau ji suskilo į Kolumbiją ir Panamą). Šios savaitės iniciatyva yra ispanakalbių valstybių istorija. | Naujienos
|