Per XX a. anglų kalba tapo pasauline lingua franca ir iš šio statuso išstūmė prancūzų kalbą. Daugelyje šalių anglų kalba mokoma mokyklose kaip pirmoji užsienio kalba, anglų kalba yra daugelio tarptautinių organizacijų kalba.
Skiriama senoji (V–XI a.), vidurinė (XI–XV a.) ir naujoji (nuo XVI a.).
Senoji anglų kalba, arba anglosaksų kalba, pradėjo formuotis, kai V a. į keltų (britų ir gėlų) gyvenamą Britaniją iš Europos atsikėlė germanų gentys (anglai, saksai, jutai). Skiriami keturi anglosaksų kalbos dialektai:
anglų, kuri skirstoma į dvi patarmes:
Nortumbrijos – į šiaurę nuo Humberio upės iki pat Edinburgo Škotijoje; vyravo literatūroje ir kultūroje iki vikingų invazijos (793 m. Lindisfarne antpuolis, 865 m. didysis išsilaipinimas), po to vyrauja Veseksas
Vidurinė anglų kalba pradėjo formuotis po Hastingso mūšio, kai Anglijoje įsitvirtino normanų kunigaikštis Vilhelmas Užkariautojas. Dvaro kalba tapo normanų kalba (prancūzų kalbos variantas). Prancūzų kalba labai paveikė senąją anglų kalbą. Pakito kalbos struktūra. Sumažėjo galūnių, atsirado daugiau analitinių formų, žodžių tvarka tapo griežtesnė, žodynas pasipildė prancūziškais ir lotyniškais žodžiais.
Naujoji anglų kalba remiasi Londono tarme, kuri XVI a. paplito Britų salose (išskyrus Škotiją) kaip rašto kalba.
Lietuvoje anglų kalba pradėta dėstyti tik XIX amžiaus pradžioje Vilniaus universitete. Amžiaus pabaigoje JAV išleistos pirmosios mokomosios knygos – 1875 metais parengtas M. Tvarausko žodynas Tłumoczius arba Słownikas angielckaj-lietuwyszkas ir lietuwyszkaj-angielskas, 1903–1905 metais A. Lelio žodynai. Vėliau gramatikos ir žodynai ruošti VDU dėstytojų. 1962 metais Vilniaus universitete įkurta Anglų kalbos katedra (vėliau – Anglų filologijos), anglų kalba pradėta dėstyti daugelyje aukštųjų ir bendrojo lavinimo mokyklų. Po nepriklausomybės atkūrimo anglų kalbą mokytis pasirenka iki 93 % visų moksleivių.[3]2019 m. Lietuvoje anglų valstybinį brandos egzaminą laikė daugiau kandidatų, nei valstybinį lietuvių kalbos egzaminą (19160 lyginant su 17904 lietuvių).[4]
Pasak VLKK pirmininko A. Adomaičio, anglų kalbos invazija į Lietuvos žmonių gyvenimą vyksta neįtikėtinai sparčiai ir sėkmingai. Tam ypač pasiduoda jaunimas.[5]
Nevartotini anglicizmai kartais girdimi radijo, TV laidose. Kai kurie viešieji užrašai, įmonių pavadinimai, prekiniai ženklai Lietuvoje yra užrašomi angliškai. Angliški pavadinimai suteikiami verslo centrams, gyvenamųjų namų kvartalams[6].
Anglų kalba – analitinė, palyginti su kitomis indoeuropiečių kalbomis, kaityba anglų kalboje yra minimali. Gausu pagalbinių žodžių, maža galūnių, santykiai tarp žodžių sakinyje reiškiami griežta žodžių tvarka. Yra trys linksniai: vardininkas (arba subjektyvinis linksnis, nurodo veikėją ― Mary washes her car 'Merė plauna savo automobilį'), kilmininkas (arba posesyvinis linksnis, nurodo priklausymą ― This is Mary’s car 'Tai yra Merės automobilis') ir papildinio linksnis (arba objektyvinis linksnis ― I see Mary 'Aš matau Merę', I live with Mary 'Aš gyvenu su Mere'), kuris yra naudininko, galininko ir kitokių linksnių su prielinksniais junginys. Santykius, kurie lietuvių kalboje nusakomi atskirais linksniais, parodo prielinksniai. Kai kurių įvardžių objektyvinio linksnio forma skiriasi nuo subjektyvinio (he 'jis' ― him 'jam / jį', with him 'su juo').
Daiktavardžiai turi vyriškąją arba moteriškąją giminę, jeigu jie yra žmonės ar gyvūnai, kurių lytis žinoma. Jų giminę rodo įvardžiai he 'jis' ir she 'ji', kuriais daiktavardžiai įvardijami. Visais kitais atvejais vartojamas bevardės giminės įvardis it 'tai'. Daiktavardžiai neturi jų giminę signalizuojančių galūnių, nors nedidelė grupė gali turėti giminę nurodančių priesagų: actor 'aktorius' – actress 'aktorė', poet 'poetas' – poetess 'poetė', lion 'liūtas' – lioness 'liūtė'. Kitais atvejais giminė gali būti reiškiama sudurtiniais žodžiais, pavyzdžiui, schoolmistress 'mokytoja' < school 'mokykla' + mistress 'ponia', workwoman 'darbininkė' < work 'darbas' + woman 'moteris', showgirl 'šokėja, dainininkė' < show 'pramoginis pasirodymas' + girl 'mergina', milkmaid 'pienininkė' < milk 'pienas' + maid 'tarnaitė; mergelė' ir panašiai. Tačiau dauguma daiktavardžių giminės nerodo jokiais būdais: player 'žaidėjas / žaidėja', scholar 'mokslininkas / mokslininkė', driver 'vairuotojas /vairuotoja'. Moteriškajai giminei pažymėti su daiktavardžiu gali būti vartojami atskiri žodžiai woman 'moteris', girl 'mergina, mergaitė', female 'moteris; patelė' ir pan.: woman driver 'vairuotoja', dance girl 'šokėja' (dance 'šokis'), female student 'studentė', female deer 'elnė'. Panaši sistema gali būti naudojama vyriškajai giminei nurodyti, vartojant žodžius man 'vyras', boy 'berniukas', male 'vyras; patinas' ir pan.: Englishman 'anglas', Jewish man 'žydas', liftboy 'liftininkas', male student 'studentas', male deer 'elnias'.
Šiuolaikinėje anglų kalboje, skirtingai nei dabartinėse vokiečių, olandų, romanų, baltų ir slavų kalbose, būdvardžiai neturi giminių ir derinimo. Būdvardžiai iš viso nelinksniuojami (big dog 'didelis šuo', big dog’s 'didelio šuns', with big dog 'su dideliu šunimi', big dogs 'dideli šunys').
Veiksmažodžiai, išskyrus to be 'būti', turi tik esamojo laiko vienaskaitos trečiojo asmens galūnę -s, -es, o visi kiti asmenys ir laikai – be galūnių, neasmenuojami. Veiksmažodžiai pasižymi išplėtota laikų ir veikslų sistema, yra 12 pagrindinių laikų formų: 2 vientisinės ir 10 sudėtinių (lietuvių kalboje taip pat yra 12 laikų formų: 4 vientisinės ir 8 sudėtinės).
Žodyne daug prancūzų, lotynų, skandinavų ir kt. kalbų žodžių. Rašyba archajiška, per šimtmečius nutolusi nuo tarimo. Pati kalba turi daugybę tarmių bei regioninių variantų, kai kurie labai skiriasi nuo bendrinės kalbos.
Pasvirusiu šriftu pažymėtos nykstančios arba mirusios kalbos, paryškintu šriftu pažymėtos bendrinę formą turinčios kalbos. *Germanų prokalbė yra hipotetinė kalba, iš kurios išsivystė dabartinės germanų kalbos ir tarmės.