Ferdinand Marcos

Ferdinandas Markosas Ferdinand Marcos
Markosas 1982 metais
Gimė	1917 m. rugsėjo 11 d. Saratas, Šiaurės Ilokosas, Filipinai
Mirė	1989 m. rugsėjo 28 d. (72 metai) Honolulu, Havajai, JAV
Tėvai	Marianas Markosas (tėvas) Chosefa Edralin (motina)
Sutuoktinis (-ė)	Carmen Ortega (iki 1954 m., sui iuris santuoka) Imelda Romualdez (1954-1989 m.)
Vaikai	* 4 vaikai su Karmen Ortega 3 vaikai su Imelda Markos: Imee Bongbong Irene Analisa Hegyesi Corr (motina Evelin Hegjesi)[1][2][3] Aimee (įvaikinta)
Veikla	Filipinų politinis veikėjas, prezidentas, teisininkas
Partija	Liberalų (1946–1965 m.) Nacionalistinė (1965–1972 m.) nepartinis (1972–1978) Kilusang Bagong Lipunan (1978-1989 m.)
Alma mater	Filipinų universitetas

Ferdinandas Emanuelis Edralinas Markosas Vyresnysis (Ferdinand Emmanuel Edralin Marcos Sr., 1917 m. rugsėjo 11 d. – 1989 m. rugsėjo 28 d.) – Filipinų politikas ir teisininkas, 1965–1986 metais ėjęs 10-ojo šalies prezidento pareigas. Jo valdymo laikotarpis įvairių akademikų, ekonomistų ir žurnalistų laikomas kleptokratija.^{[4][5][6][7][8][9][10][11][12]}. 1972–1981 m., šalyje paskelbus karinę padėtį, valdė kaip diktatorius^{[13][14][15][16]}, o dauguma karinės padėties suteiktų galių naudojosi iki nuvertimo 1986 m. Savo valdymo sistemą jis apibūdino kaip „konstitucinę autokratiją“, kuri esanti reikalinga „naujai visuomenei“ sukurti.^[17]. Markosas vertinamas kaip vienas liūdniausiai pagarsėjusių XX a. vadovų tiek dėl korupcijos,^{[18][19][20][21]}tiek ekstravagantiškumo^[22][23][24] ir brutalumo.^[25][26]

Markosui politinę sėkmę pasiekti padėjo jo teiginiai, kad jis besąs labiausiai apdovanotas karo didvyris Filipinuose,^[27] nors tokiais Markoso teiginiais paprastai yra abejojama^[28][29][30]. Pvz., Jungtinių Valstijų karinių pajėgų dokumentuose Markoso teiginiai apie jo elgesį karo metu apibūdinti kaip „melagingi“ ir „absurdiški“.^[31] Po Antrojo pasaulinio karo Markosas tapo teisininku, o tarp 1949 ir 1959 metų buvo išrinktas į Filipinų Atstovų Rūmus, o tarp 1959 ir 1965 m. – į Filipinų Senatą. 1965 metais buvo išrinktas Filipinų prezidentu. Pirmaisiais Markoso valdymo metais šalies ekonomika sparčiai augo,^[32] tačiau vėliau gyvenimo kokybė ėmė sparčiai prastėti, o Markoso valdymo pabaigoje pragyvenimo šaltinio nebuvimas, didelis skurdas^[33][34] ir slegianti skolų našta tapo milžiniškomis problemomis.^[35][34] Markosas vedė agresyvią infrastruktūros vystymo politiką, daug skolinosi iš užsienio,^[36][37] dėl to tapo labai populiariu politiku pirmosios kadiencijos metu. Kita vertus, vėliau dėl to šalis susidūrė su milžinišką infliacija, dėl ko antrosios kadiencijos metu prasidėjo socialiniai neramumai.^[38][39] Į tai reaguodamas Markosas prieš pat savo kadencijos pabaigą, 1972 m. rugsėjo 23 dieną, Filipinuose paskelbė karinę padėtį.^[40][41]. Karinės padėties įstatymas buvo ratifikuotas 1973 m., iškart po suklastoto referendumo tuo klausimu.^[42] Pakoreguota šalies konstitucija, įsigaliojo žiniasklaidos cenzūra,^[43] prieš politinius oponentus,^[44][45] musulmonus,^[46] įtariamus komunistinėmis pažiūromis,^[47][48] ir paprastus piliečius naudotas smurtas ir represijos.^[45]

1981 m. Markosas buvo perrinktas šalies prezidentu, tačiau jau netrukus Markoso populiarumas visuomenėje ėmė smarkiai kristi 1983 metais prasidėjus ekonominiui nuosmukiui ir po opozicijos lyderio senatoriaus Benigno Akino jaunesniojo nužudymo. Kilo visuotinis nepasitenkinimas, 1984 m. sutelkęs opoziciją tais metais vykusiuose parlamento rinkimuose. Buvo rastos finansinės sąskaitos, liudijančios apie vogtas lėšas iš valstybės biudžeto, bei Markoso nuopelnus karo metu paneigiantys dokumentai. Jausdamas didelį visuomenės sprendimą 1986 m. paskelbė apie pirmalaikius prezidento rinkimus. Nors rinkimuose vasario 7 d. 53,62%-46,1% pergalę šventė Markosas, rinkimai nebuvo laisvi, dėl ko 1986 m. įvyko revoliucija, kurios metu iš valdžios pašalintas Ferdinandas Markosas.^[49] JAV prezidentas Ronaldas Reiganas per senatorių Polį Laksaltą patarė Markosui visiškai pasitraukti iš politikos (angl. cut and cut cleanly), kad būtų išvengta kraujo praliejimo galimos konfrontacijos tarp Markosui lojalių ir opozicijai lojalių pajėgų metu.^[50] Markosas su šeima pabėgo į Havajus.^[51] Naująja šalies vadove tapo Korason Akino, nužudytojo opozicijos lyderio našlė.^[52][53][54]

Anot Filipinų „Prezidentinės komisijos gerai valdžiai komisijos“, Markosų šeima 1965–1986 metų laikotarpiu iš Filipinų centrinio banko yra pavogę 5-10 mlrd. JAV dolerių.^[55][56]. Markoso žmona, Imelda Markos, kaip ir jos vyras, buvo pagarsėję labai išlaidžiu ir ekstravagantišku gyvenimo būdu.^[57][58] Du jų vaikai, Imėja Markos ir Ferdinandas Markosas jaunesnysis, vis dar išlieka aktyvūs Filipinų politinėje arenoje. Markosas ir jo žmona Gineso rekordų knygoje įrašyti už stambiausio masto vagystę iš šalies vyriausybės.