Finougrų kalbos

Finougrų
Paplitimas	Rytų Europa
Kalbų skaičius	22
Kilmė	Uralo prokalbė Uralo kalbos Finougrų kalbos
Geografinis paplitimas
Klasifikacija	ugrų, finų: (permių, Baltijos finų, Volgos finų, samių)

Finougrų kalbos (fiu – ISO 639-2 kodas) – kalbų grupė, priklausanti Uralo kalbų šeimai. Finougrų kalbas sudaro dvi šakos – finų ir ugrų. Finougrų kalboms priklauso estų, suomių, vengrų ir kt. kalbos. Skirtingai nuo daugumos Europos kalbų, finougrų kalbos nepriklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, jos kilusios ne iš indoeuropiečių, o iš Uralo prokalbės. Daug mažųjų finougrų kalbų yra ties išnykimo riba. Šios kalbos pasižymi linksnių gausa: finiškoje vepsų kalboje išskiriama iki 24 linksnių.^[1] Bet yra ir išimčių: chantų kalbos vakarų tarmėse likusios tik 3 linksnių formos.^[2] Veiksmažodžiai ir vardažodžiai kaitomi agliunacijos būdu, t. y. prie žodžių šaknų pridedant priesagas, kurios žymi tik vieną reikšmę – prie vienos žodžio šaknies prijungiamos linksnį (ar asmenį) ir skaičių (vienaskaitos, dviskaitos arba daugiskaitos) nurodančios priesagos, todėl neretai žodžiai būna gana ilgi. Finougrų, kaip ir kitose agliutinacinėse kalboje, rečiau prireikia prielinksnių ar polinksnių, pvz.: lietuviški prielinksniniai junginiai 'prie stalo', 'po stalu', 'ant stalo', 'iš stalo' daugumoje finougrų kalbų reiškiami atskirais linksniais, prie šaknų pridedant atitinkamą reikšmę turinčias priesagas. Šitaip būtų galima paaiškinti linksnių finougrų kalbose gausą. Šioms kalboms nebūdinga gramatinės giminės kategorija, neskiriami net įvardžiai 'jis', 'ji' – tėra vienas abi gimines žymintis įvardis, pvz., suomiškai hän, estiškai tema, vengriškai ő.