Sueco krizė
| Sueco krizė | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Arabų–Izraelio konfliktas | |||||||
 Sunaikinta Egipto pajėgų technika | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Izraelis Didžioji Britanija Prancūzija |  Egiptas | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Gamal Abdel Nasser | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 300 000[1] | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
|
| ||||||
Sueco krizė, arba Antrasis arabų–Izraelio karas – karinis konfliktas tarp Egipto ir Izraelio bei jį remiančių Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. Vyko 1956 m. spalio 29 – lapkričio 7 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija siekė atgauti Sueco kanalo kontrolę ir nušalinti Egipto prezidentą Gamalį Abdelį Naserą, kuris nacionalizavo britų ir prancūzų bendrovei priklausantį kanalą.[4] Izraelio tikslas buvo iš naujo atidaryti užblokuotą Tirano sąsiaurį.[5] Krizei prasidėjus, JAV, SSRS ir Jungtinių Tautų spaudimas lėmė trijų okupantų pasitraukimą. Krizė pažemino Didžiąją Britaniją ir Prancūziją bei sustiprino G. A. Nasero vaidmenį arabų pasaulyje.[6][7][8]
Istorija
1956 m. liepos 26 d. Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Naseras nacionalizavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos bendrovei priklausantį Sueco kanalą ir uždraudė juo naudotis Izraeliui.[4] Spalio 29 d. Izraelis įsiveržė į Sinajaus pusiasalį ir užėmė didžiąją jo dalį, taip pat Gazos Ruožą ir Akabos įlankos pakrantes.[4] Po dviejų dienų Didžioji Britanija ir Prancūzija prisijungė prie Izraelio. Spalio 31 – lapkričio 5 d. jos bombardavo Egipto miestus, o lapkričio 5 d. išlaipino desantą prie Port Saido ir perėmė teritorijos kontrolę aplink Sueco kanalą.[4] Prieš nugalėdamos egiptiečių pajėgas, D. Britanija ir Prancūzija užblokavo laivybą kanalu, nuskandindamos 40 laivų. Vėliau paaiškėjo, kad Izraelis, Prancūzija ir Didžioji Britanija suplanavo invaziją. Trys sąjungininkai pasiekė karinių tikslų, tačiau kanalas buvo nenaudingas. SSRS, JAV ir Jungtinių Tautų spaudimas paskatino sąjungininkų karių pasitraukimą. JAV prezidentas Dvaitas D. Eizenhaueris griežtai perspėjo Britaniją nesiveržti į Egiptą. Jis visoms trims šalims pagrasino ekonominėmis sankcijomis, jei šios tęs savo puolimą. Iki 1956 m. gruodžio 22 d. kariuomenę iš Egipto išvedė Didžioji Britanija ir Prancūzija, iki 1957 m. kovo 8 d. iš visų užimtų teritorijų pasitraukė Izraelio kariuomenė.[4] Istorikų teigimu, tai „reiškė, kad Didžioji Britanija prarado didžiausios kolonijinės valstybės statusą“.[9][10][11]
Sueco kanalas 1956 m. spalio – 1957 m. kovo mėn. buvo uždarytas. Išvedus sąjungininkų kariuomenes, laivyba kanalu buvo atnaujinta. Nors Izraelis negavo teisės naudotis kanalu, jam vėl suteiktos teisės vykdyti laivybą Tirano sąsiauryje.[12][13]
Padariniai
Palei 1949 m. Izraelio ir Egipto paliaubomis nustatytą demarkacinę liniją, Šarm el Šeicho rajone, buvo dislokuotos Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos.[4] Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Antonis Idenas atsistatydino. Kanados užsienio reikalų ministras Lesteris B. Pirsonas gavo Nobelio taikos premiją. Po krizės SSRS įsidrąsino įsiveržti į Vengriją.[14][15]