Terry Pratchett

Jaunystė ir asmeninis gyvenimas

Teris Pračetas gimė Bekonsfildo mieste Bakingamšyre, Anglijoje. Buvo vienturtis mechaniko Deivido ir sekretorės Eilyn vaikas. Pradinėje mokykloje patyrė patyčias dėl kalbos sutrikimų.

1959 m. T. Pračetas įstojo į Hai Vikomo (High Wycombe) vidurinę technikos mokyklą.^[2] Būdamas 13-kos metų parašė pirmas istorijas mokyklos žurnalui. Pats Pračetas nuopelnus už savo išsilavinimą priskyrė Bekonsfildo viešajai bibliotekai. Jaunystėje skaitė H. G. Velso, Arturo Konano Doilio kūrinius ir „kiekvieną knygą, kurią tikrai turėtumėte perskaityti“. Perskaitytas knygas vėliau ir laikė savo išsilavinimu.^[4]

Taip pat T. Pračetas nuo vaikystės domėjosi astronomija ir norėjo tapti astronomu, tačiau tam pritrūko matematikos įgūdžių. Susidomėjęs moksline fantastika, nuo maždaug 1963–1964 m. dalyvaudavo mokslinės fantastikos suvažiavimuose. Nustojo dalyvauti po kelerių metų, kai gavo savo pirmąjį – žurnalisto praktikanto – darbą vietiniame laikraštyje.

T. Pračetas iš pat pradžių planavo siekti karjeros žurnalistikoje. 1965 m., būdamas 17 metų, jis paliko mokyklą ir tapo vietinio laikraščio „Bucks Free Press“ redaktoriaus Arthur Church mokiniu. Tuo metu, be kita ko, parašė daugiau nei 70 istorijų vaikams, pasirašydamas Dėdės Džimo slapyvardžiu. Kai kurie šių istorijų veikėjai vėliau pasirodė pirmojoje T. Pračeto knygoje „The Carpet People“ (1971). Likusiu laisvu laiku T. Pračetas mokėsi anglų kalbą A lygiu ir išklausė Nacionalinės žurnalistų mokymo tarybos kvalifikacijos kursą.^[2]

1968 m. Teris Pračetas vedė Lyn Purves, 1970 m. jie persikėlė į Rouberou (Rowberrow) miestą Somersete. Ten 1976 m. gimė jų dukra Rhianna Pratchett, vėliau taip pat tapusi rašytoja. 1993 m. šeima persikėlė į Brod Čoko (Broad Chalke) kaimą į vakarus nuo Solsberio, Viltšyre.^[2]

Karjera

1968 m., imdamas interviu iš mažos leidyklos „Colin Smythe Ltd.“ direktoriaus Peter Bander van Duren, T. Pračetas paminėjo savo rankraštį „The Carpet People“. 1971 m. „Colin Smythe Ltd.“ išleido knygą su T. Pračeto iliustracijomis. Ji sulaukė stiprių, nors ir nedaug, apžvalgų. Po jos pasirodė mokslinės fantastikos apsakymai „The Dark Side of the Sun“ (1976 m.) ir „Strata“ (1981 m.).

Pirmasis „Disko pasaulio“ apsakymas „Magijos spalva“ (The Colour of Magic) buvo išleistas 1983 m. T. Pračeto populiarumas išaugo, kai BBC ištransliavo „Magijos spalvas“ kaip šešių dalių serialą.

Užbaigęs ketvirtąjį „Disko pasaulio“ apsakymą „Mort“, T. Pračetas 1987 m. metė spaudos atstovo darbą atominės energetikos kompanijoje ir pradėjo gyventi iš rašymo. Jo knygų pardavimai greitai augo, daugelis užėmė aukščiausias vietas perkamiausiųjų sąrašuose; 1990-aisiais T. Pračetas tapo perkamiausiu ir geriausiai uždirbančiu Didžiosios Britanijos autoriumi.^[5]

Pomėgiai ir pasaulėžiūra

Kompiuterija. Kompiuterius darbui T. Pračetas pradėjo naudoti iš karto, kai tik jie tapo jam prieinami. Jis taip pat buvo vienas pirmųjų autorių, naudojusių internetą nuolatiniam bendravimui su gerbėjais. 

Pračetas taip pat buvo aistringas video žaidimų žaidėjas ir bendradarbiavo kuriant žaidimų adaptacijas savo knygoms.

1995 m., imdamas interviu iš „Microsoft“ įkūrėjo Bilo Geitso, T. Pračetas išreiškė susirūpinimą dėl galimybių platinti internete klaidingą informaciją: „Tarkime, aš prisistatau Kažkokiu Institutu ir išplatinu melagingą studiją apie tai, kad žydai yra atsakingi už Antrąjį pasaulinį karą, o Holokaustas neįvyko; internete jis tampa prieinamas tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir bet kuris patikrintas istorinis tyrimas. Internete visa informacija yra kartu: neįmanoma atskirti, kuri turi pagrindą, o kurią kažkas ką tik sugalvojo" – teigė T. Pračetas. B. Geitsas su tuo nesutiko sakydamas, kad internete faktai ir reputacija bus tikrinami kur kas sudėtingesniais būdais nei spaudoje. Šis interviu buvo prisimintas 2019 m. ir T. Pračeto biografo įvertintas kaip netikrų naujienų arba melagienų (angl. fake news) pranašystė.^[6]

Gamtos istorija. T. Pračetas labai žavėjosi gamtos istorija, turėjo šiltnamį, kuriame augino vabzdžiaėdžius augalus. 1995 m. iškastinis jūros vėžlys iš Naujosios Zelandijos eoceno epochos jo garbei pavadintas Psephophorus terrypratchetti.^[7]

Mėgėjiška astronomija. T. Pračetas nuo pat vaikystės mėgo astronomiją ir vėliau savo sode turėjo observatoriją.

Parama ir labdaringa veikla. T. Pračetas rėmė pradedančius rašytojus, kas dvejus metus skirdamas apdovanojimą neskelbtų mokslinės fantastikos romanų autoriams (Terry Pratchett First Novel Award). Nuo 2015 m. įsteigta Sero Terio Pračeto memorialinė stipendija Pietų Australijos universiteto Roberto Hoko tyrimų institute (Hawke Research Institute). Taip pat buvo Orangutanų fondo patikėtinis. Vienas iš populiariausių T. Pračeto personažų – Bibliotekininkas, yra burtininkas, nelaimingo magiško atsitikimo metu paverstas orangutanu ir nusprendęs juo likti, nes taip buvo patogiau dirbti.

Požiūris į religiją. T. Pračetas užaugo anglikonų šeimoje, tačiau save laikė ateistu ir humanistu. T. Pračetas rašė, kad vaikystėje perskaitė Senąjį Testamentą ir „buvo pasibaisėjęs“, tačiau Naujasis Testamentas jam „visai patiko“ ir, kad jam niekada nepavyko abiejų testamentų matyti kaip vieno nuoseklaus pasakojimo. Vėliau Pračetas perskaitė Čarlzo Darvino „Rūšių atsiradimą“, kuri jam buvo „absoliučiai prasminga. Evoliucija man buvo kur kas įdomesnė nei biblinis pasakojimas“. Kartu jis manė, kad religija turi paskirtį žmogaus evoliucijoje.^[8]

2008 m. T. Pračetas sakė: „Aš tikiu tuo pačiu Dievu, kaip ir Einšteinas. Gali būti, kad prasiskverbus pro visus dievus, kuriuos mes sukūrėme su didelėmis barzdomis ir daugybe žmogiškų bruožų, už viso to, kitoje fizikos pusėje, yra tvarkinga struktūra, iš kurios viskas kyla".

Požiūris į gerbėjus. T. Pračetui patiko susitikti su savo gerbėjais ir sužinoti, ką jie manė apie jo kūrybą. Jis sakydavo, kad turint omenyje kaip gerai uždirba iš savo kūrybos, gerbėjai jam yra „viskas“. Kai naujo romano išleidimą lydėdavo tarptautinis knygų pasirašymo renginys, eilės driekdavosi už knygyno ribų, o renginys užtrukdavo gerokai po numatyto laiko.^[9]

Alzhaimerio liga ir mirtis

2007 m. gruodį Teris Pračetas paskelbė, kad jam diagnozuota ankstyva Alzhaimerio ligos stadija. Komentuodamas diagnozę, T. Pračetas teigė jaučiantis, kad dar turi laiko bent kelioms knygoms. Vėlesniais metais jis rašė diktuodamas savo padėjėjui Robui Vilkinsui arba naudodamas kalbos atpažinimo programinę įrangą.

2008 m. T. Pračetas paaukojo 1 000 000 JAV dol. Alzhaimerio tyrimams. Tais pačiais metais jis bendradarbiavo su BBC kuriant dviejų dalių dokumentinį serialą apie savo ligą – „Terry Pratchett: Living With Alzheimer’s“. 2011 m. T. Pračetas pristatė kitą BBC televizijos dokumentinį filmą apie pagalbinę savižudybę – „Terry Pratchett: Choice to Die“.

Pračetas mirė savo namuose 2015 m. kovo 12 d. rytą. Pranešama, kad nepaisant ankstesnių diskusijų apie pagalbinę savižudybę, jo mirtis buvo natūrali. Padėjėjas Robas Vilkinsas oficialioje Terio Pračeto „Twitter“ paskyroje parašė:

    PAGALIAU, SERE TERI, TURIME EITI KARTU.

    Teris paėmė Mirties ranką ir nusekė paskui ją pro duris, – ir tolyn, į juodą dykumą po nesibaigiančia naktim.

    Pabaiga.

Tekstas didžiosiomis raidėmis yra užuomina į Mirties personažą Pračeto darbuose.^[10]

T. Pračetas sakydavo, kad norint rašyti, reikia daug skaityti tiek savo pasirinktą žanrą, tiek už jo ribų iki „persisotinimo“. Nors teigė, kad rašymas yra sunkus darbas, rašyti Pračetui patiko. Piniginę naudą laikė „neišvengiama pasekme“, o ne rašymo priežastimi.^[11]

Įtakos

Ankstyviausi T. Pračetą įkvėpę kūriniai buvo Keneto Greihemo „Vėjas Gluosniuose“ ir Aizeko Azimovo bei Arturo Klarko darbai. Literatūrinę įtaką jam turėjo P. Dž. Vudhausas, Tomas Šarpas, Džeromas K. Džeromas, Rojus Luisas, Alanas Korenas, G. K. Čestertonas ir Markas Tvenas. Pračetas į savo kūrybą perkėlė daugybę veikėjų iš klasikinės literatūros, populiariosios kultūros ir senovės istorijos, visada netikėtu kampu. T. Pračetas taip pat buvo kriminalinių apsakymų gerbėjas, todėl jo „Disko pasaulio“ serijoje dažnai pasirodo Ankh-Morporko Miesto Sargyba. Pats Pračetas buvo vienintelis vaikas šeimoje ir jo veikėjai dažnai neturi brolių ar seserų. Pračetas yra sakęs: „Grožinėje literatūroje vienturčiai vaikai yra tie įdomieji“.^[12]

Stilius ir temos

Ankstyviausi T. Pračeto „Disko pasaulio“ apsakymai buvo parašyti parodijuojant klasikinę „kalavijo ir burtų“ fantastiką (o kartais ir mokslinę fantastiką); vėliau Pračetas beveik visiškai atsisakė parodijos ir „Disko pasaulio“ serija tapo gryna (nors vis dar komiška) satyra.

T. Pračetas yra žinomas dėl savito rašymo stiliaus, kuris turi keletą išskirtinių bruožų. Pavyzdžiui, išnašos naudojamos komiškam nukrypimui nuo pasakojimo ir kartais turi savas išnašas.^[13] T. Pračetas nemėgo pasakojimo skirstyti į skyrius, teigdamas, kad „gyvenimas nevyksta skyriais”, laikė juos nereikalingais sustojimais, trukdančiais pasakojimui.^[14]

Veikėjai, vietovardžiai ir pavadinimai T. Pračeto knygose dažnai pilni žodžių žaismo, užuominų ir kultūrinių nuorodų. Dėl šios priežasties jo kūrinius sudėtinga versti į kitas kalbas. Kai kurie veikėjai yra žinomų personažų parodijos: pavyzdžiui, Barbaras Kohenas, dar vadinamas Čingis Kohenu, yra Barbaro Konano ir Čingischano parodija, o veikėjas Leonardas Kvirmas yra Leonardo da Vinči parodija.

Kitas Pračeto kūrinių skiriamasis bruožas – rašybos ir skyrybos simbolių naudojimas perteikiant savitą personažų kalbėjimo būdą. Pavyzdžiui, didžiosiomis raidėmis be kabučių rašomi Mirties personažo dialogai ir reiškia jos telepatinį bendravimą su kitais veikėjais. Kalbant tikrovės auditoriams, nededamos kabutės, Ankh-Morporko miesto pardavėjų kalba užrašoma naudojant klaidingus skyrybos ženklus, o Golemai Kiekvieną Žodį Taria Didžiąja Raide. Taip pat naudojamos įprastos rašybos klaidos, norint pademonstuoti veikėjo raštingumo lygį.

Disko pasaulis

„Disko pasaulio“ seriją T. Pračetas pradėjo kurti 1983 m., norėdamas „pasilinksminti su kai kuriomis klišėmis“.^[15] Tai – humoristinė ir dažnai satyrinė pasakojimų seka, išdėstyta spalvingoje fantastinėje „Disko pasaulio“ visatoje. Disko pasaulis yra didžiulis diskas, gulintis ant keturių milžiniškų dramblių nugarų, kuriuos visus ant savo nugaros neša milžiniškas vėžlys Didysis A’Tuinas, plaukiantis per kosmosą.

Serijoje yra tiek tarpusavyje susijusių istorijų, tiek ir nemažai atskirų istorijų. Visos jos vyksta įvairiose to paties pasaulio vietose, žemynuose, regionuose ar šalyse. Veikėjai ir vietos serijoje nuolat pasikartoja, suvaidindami didesnius ar mažesnius vaidmenis. Knygos iš esmės parašytos chronologine tvarka.

Disko pasaulio aplinka yra viduramžiška, tačiau į ją dažnai įtraukiama moderni tikrovė, pavyzdžiui, viešosios policijos pajėgos (Guards! Guards!), povandeniniai laivai (Jingo), kinas (Moving Pictures), tiriamoji žurnalistika (The Truth), pašto ženklas (Going Postal), moderni bankininkystė (Money Making) ar garo variklis (Raising Steam). Šių naujovių visuomenėje sukelti pokyčiai ar suirutė tampa istorijos pagrindu. Daugelis Pračeto „Disko pasaulio“ serijos knygų parodijuoja realaus pasaulio temas, tokias kaip filmų industrija, laikraščių leidyba, religija, filosofija, Senovės Graikijos, Egipto istorija, profesinės sąjungos ar finansų pasaulis. Pačiose istorijose toliau parodijuojami konkretūs šių temų elementai, pavyzdžiai Ingmaro Bergmano filmai, daugybė grožinės, mokslinės ir fantastinės literatūros personažų, įvairių biurokratinių ir valdymo sistemų.

Disko pasaulio mokslas. Bendradarbiaudamas su Varviko universiteto matematikos profesoriumi Ian Stewart ir reprodukcijos biologu Jack Cohen, T. Pračetas parašė keturias knygas apie „Disko pasaulio mokslą“ (The Science of Discworld, išleistos 1999 m., 2002 m., 2005 m. ir 2013 m.). Jose, iš pradžių viename skyriuje, Disko pasaulio veikėjai stebi ir tiria savo visatą, kurios fizika tokia pati kaip ir mūsų pasaulio, atlieka eksperimentus, o tuomet kitame skyriuje, mokslininkai paaiškina mokslinius reiškinius už šių išgalvotų įvykių.

Disko pasaulio folkloras. Bendradarbiaudamas su folkloriste dr. Jacqueline Simpson, T. Pračetas 2008 m. išleido knygą apie „Disko pasaulio folklorą“ (The Folklore of Discworld), kuriame aprašė „Disko pasaulio“ knygose aprašytų asmenų, vietų ir įvykių atitikmenis realiuose mituose, legendose, pasakose ir liaudies papročiuose.

Vaikų literatūra

Pati pirmoji T. Pračeto knyga buvo vaikams skirtas apsakymas „The Carpet People“ (1971 m.), kurį Pračetas iš esmės perrašė ir pakartotinai išleido 1992 m. Apsakymas „Truckers“ (1988 m.) buvo pirmasis iš jauniesiems skaitytojams skirtos trilogijos „Nomes“ apie mažus, į nykštukus panašius, padarus. Trilogiją pratęsė „Diggers“ (1990) ir „Wings“ (1990). Vėliau T. Pračetas parašė trilogiją apie berniuko, vardu Džonis Maksvelas, ir jo draugų nuotykius, kurią sudarė „Tik tu gali išgelbėti žmoniją“ (Only You Can Save Mankind, 1992), „Džonis ir mirusieji" (Johnny and the Dead, 1993) ir „Džonis ir bomba" (Johnny and the Bomb, 1996). 2001 m. Pračetas laimėjo kasmetinį Carnegie medalį už The Amazing Maurice and His Educated Rodents – pirmąją „Disko pasaulio“ knygą, skirtą vaikams.^[16]

2008 m. kūrinys „Nation“ žymėjo Pračeto grįžimą prie vaikų apsakymų ne „Disko pasaulio“ serijoje. 2012 m. pasirodė apsakymas vaikams „Dodger“, kuriame veiksmas vyksta Viktorijos laikų Londone, 2013 m. – su juo susijęs vadovas po Londoną (Jack Dodger’s Guide to London).

2014 m. publikuotas pirmasis pasakojimų vaikams rinkinys „Dragons at Crumbling Castle“; 2016 m. – antrasis rinkinys „The Witch’s Vacuum Cleaner“, 2017 m. – trečiasis rinkinys „Father Christmas’s Fake Beard“, o 2020 m. rugsėjį pasirodė ketvirtasis ir paskutinis rinkinys „The Time-travelling Caveman“.

Kiti darbai

Pirmieji du T. Pračeto romanai suaugusiems – „Tamsioji saulės pusė“ (The Dark Side of the Sun, 1976 m.) ir „Sluoksniai“ (Strata, 1981 m.), yra mokslinės fantastikos kūriniai. Vėliau Pračetas daugiausia dėmesio skyrė „Disko pasaulio“ serijai ir apysakoms vaikams, išskyrus du kūrinius: „Gerą lemiantys ženklai“ (Good Omens, 1990), parašytas bendradarbiaujant su Neilu Gaimanu (nominuotas tiek Locus, tiek World Fantasy premijoms) – nuotaikinga istorija apie Žemėje vykstančią Apokalipsę; ir knyga „Nation“ (2008) jaunimui.

2012 m. išleistas pirmas Pračeto trumpų kūrinių rinkinys „A Blink of the Screen“. 2014 m. viename rinkinyje išleistas Pračeto negrožinės kūrybos rinkinys „A Slip of the Keyboard“.

Neužbaigti tekstai

Nors rašytojas paliko nepaprastai daug nebaigtų darbų, Pračeto dukra ir „Discworld“ franšizės saugotoja Rhianna Pratchett teigė neketinanti skelbti nebaigtų tėvo darbų ar tęsti „Disko pasaulio“ serijos. Pats Pračetas yra sakęs, kad viskas, prie ko jis dirbo savo mirties metu, turėtų būti padėta viduryje kelio ir sunaikinta plentvoliu. 2017 m. rugpjūčio 25 d. Pračeto valia įvykdyta Didžiojoje Dorseto garo mugėje pervažiuojant plentvoliu jo kietąjį diską.^[17]

Žinomiausi Terio Pračeto kūrybos iliustratoriai – Džošas Kirbis (Josh Kirby) ir Polas Kidbis (Paul Kidby).

Džošas Kirbis yra pirmasis Terio Pračeto iliustratorius, iki savo mirties 2001 m. sukūręs viršelius 26-ioms „Disko pasaulio“ serijos knygoms.^[2][18]

Polas Kidbis pradėjo dirbti su Teriu Pračetu dar 1993 m., o nuo 2002 m. tapo pagrindiniu jo iliustratoriumi, kūrusiu knygų viršelius. Savo darbus Kidbis tęsė ir po autoriaus mirties – pavyzdžiui, 2016 m. išleido Disko Pasaulio spalvinimo knygą.

„Disko pasaulio“ serija:

• Terry Pratchett. Šviesa fantastiška (Light Fantastic). Leidykla Eridanas (Pasaulinės fantastikos aukso fondo serija), 2000. Iš anglų kalbos vertė Andrius Tapinas.
• Terry Pratchett. Magijos spalva (The Colour of Magic). Leidykla Eridanas (Pasaulinės fantastikos aukso fondo serija), 2000. Iš anglų kalbos vertė Andrius Tapinas.
• Terry Pratchett. Mažieji laisvūnai (The Wee Free Men). Leidykla Garnelis, 2007. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė.
• Terry Pratchett. Skrybėlė pilna dangaus (A Hat Full of Sky). Leidykla Garnelis, 2011. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė.
• Terry Pratchett. Mažieji dievai (Small Gods). Leidykla Baltos lankos, 2011. Iš anglų kalbos vertė Mindaugas Strockis.

Atskiros knygos:

• Terry Pratchett, Neil Gaiman. Gera lemiantys ženklai (Good Omens). Leidykla Bonus Animus, 2016. Vertė Adas Macevičius, Elena Macevičiūtė.

Jaunimui:

• Terry Pratchett. Tik tu gali išgelbėti žmoniją (Only You Can Save Mankind). Leidykla Bonus Animus, 2012. Iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė.
• Terry Pratchett. Džonis ir mirusieji (Johnny and the Dead). Leidykla Bonus Animus, 2013. Vertė Elena Macevičiūtė.
• Terry Pratchett. Džonis ir bomba (Johnny and the Bomb). Leidykla Bonus Animus, 2015. Vertė Elena Macevičiūtė.

T. Pračetui už nuopelnus literatūrai 1998 m. suteiktas Britanijos imperijos ordino kavalieriaus titulas, o 2009 m. jis buvo įšventintas į riterius. Sužinojęs apie būsimą įšventinimą, T. Pračetas sakė: „Negalite tikėtis, kad rašytojas fantastas nenorėtų riterio titulo. Žinote, pasitaikius menkiausiai progai aš įsigyčiau žirgą ir kalaviją.“^[19] Per 1999–2014 m. laikotarpį rašytojas tapo garbės daktaru dešimtyje pasaulio universitetų.

2003 m. paskelbtame mėgstamiausių Jungtinės Karalystės romanų „Top 200“, penki jo kūriniai atsidūrė pirmajame šimtuke (aukščiausią vietą – 65-tą, užėmė apsakymas Mort), o iš viso sąraše buvo penkiolika jo apsakymų (daugiausia vieno autoriaus kūrinių).^[20]

T. Pračeto vardu pavadintas asteroidas (127005 Pratchett).^[21]

2013 m. T. Pračetas „British Humanist Association“ organizacijos įvardintas Metų Humanistu už jo kampaniją renkant lėšas Alzhaimerio tyrimams, indėlį į viešą diskusiją apie teisę mirti ir jo Humanistines vertybes.^[22]

Kiti apdovanojimai:

• Britanijos mokslinės fantastikos premija už Pyramids (1989 m.)^[23]
• Locus premija už geriausią maginės fantastikos apsakymą Making Money (2008 m.)^[24]
• Carnegie Britanijos bibliotekininkų medalis už geriausią Jungtinėje Karalystėje išleistą knygą vaikams The Amazing Maurice and His Educated Rodents (2001 m.)
• Prometheus premija už geriausią libertarizmo apsakymą Night Watch (2003 m.)^[25]
• Locus premija už geriausią jaunimo knygą už tris iš penkių „Disko pasaulio“ apsakymų apie raganą mokinę Marlinę Skauduolę (angl. Tiffany Aching, 2004, 2005 ir 2007 m.)^[26]
• 2005 m. apsakymas Going Postal buvo nominuotas Hugo premijai už geriausią romaną, tačiau Pračetas dalyvauti atsisakė, teigdamas, kad stresas dėl apdovanojimo sutrukdys mėgautis Pasaulio mokslinės fantastikos konventu.
• NESFA Skylark premija už gyvenimo nuopelnus (2009 m.)^[27] ir Pasaulio maginės fantastikos premija už gyvenimo nuopelnus (2010 m.).
• Margaret A. Edwards premija iš JAV Bibliotekų Asociacijos už viso gyvenimo reikšmingą ir ilgalaikį indėlį į jaunimo literatūrą (2011 m.)^[28]
• Andre Norton premija už mokslinę fantastiką jaunimui už I Shall Wear Midnight (2010 m.)^[29]
• Kate Wilhelm Solstice premija (po mirties) SFWA Nebula konferencijoje.^[30]

• Esė rinkinys apie Pračeto kūrybą: „Terry Pratchett: Guilty of Literature“, redaktorius Andrew M. Butler, Edward James ir Farah Mendlesohn (2000 m., išplėsta versija – 2004 m.).

• Andrew M. Butler. „The Pocket Essentials Guide to Terry Pratchett“ (2001 m.).

• Vic Parker. „Writers Uncovered: Terry Pratchett“ (2006 m.) – biografija jauniesiems skaitytojams.

• 2017 m. BBC dokumentinė drama pagal Pračeto gyvenimą, pradėta kurti kartu su juo dar prieš mirtį – „Terry Pratchett: Back In Black“. Rašytoją vaidino Paul Kaye.

Sukurtas Hubert Chesshyre, patvirtintas Letters Patent of Garter ir Clarenceux King of Arms 2010 m. balandžio 28 d.

Simbolika. Pelėda herbe yra gegutinės pelėdikės veislės (angl. morpork owl), kuri kartu su ankhu (kilpiniu kryžiumi) yra aiški nuoroda į Pračeto sugalvotą Disko pasaulio Ankh-Morpork miestą, kurio herbe vaizduojama ši pelėda, laikanti ankhą. Lotyniškas herbo devizas „Noli Timere Messorem“ – „Nebijok Pjovėjo“ – yra pataisytas Pračeto veikėjo, Mirties įvaikio Morto iš Sto Helit, devizo variantas. Ši frazė yra taip pat nuoroda į grupės „Blue Öyster Cult“ dainą „(Don’t Fear) The Reaper“.