Eocenas
| Eocenas | |
| Pradžia | 56,0 Ma1 |
| Pabaiga | 33,91 |
| Laikotarpiai | Ipresijus Liutecijus Bartonijus Priabonijus |
 Žemės žemėlapis prieš 50 mln. metų, eoceno laikais | |
| 1: Ma = milijonai metų | |
Eocenas (nuo gr. ἠώς = ēṓs – „aušra“ + gr. καινός = kainós – „naujas“) – paleogeno periodo vidurinė epocha; geologinis skyrius, kurio sluoksniai susiklostė šios epochos metu. Epocha prasidėjo prieš 56,0 mln. metų, baigėsi prieš 33,9 mln. metų. Prieš eoceną buvo paleocenas, po eoceno – oligocenas. Viduriniame eocene klimatas pašiltėjo, vėlyvajame eocene buvo tarp subtropinio ir tropinio.[1]
Etimologija
Eoceną 1833 m. išskyrė ir jam pavadinimą suteikė škotų geologas Charles Lyell. Pavadinimu jis norėjo pabrėžti, kad šis periodas buvo tarsi aušra moderniosios, šiuolaikinės faunos. Yra šaltinių, nurodančių, kad terminą sukūrė anglų polimatas William Whewell.[2]
Laikotarpiai
2021 m. liepą tarptautinė stratigrafijos komisija nustatė šiuos 4 eoceno laikotarpius:[3]
- Ipresijus, prieš 56,0–47,8 mln. metų
- Liutecijus, prieš 47,8–41,2 mln. metų
- Bartonijus, prieš 41,2–37,7 mln. metų
- Priabonijus, prieš 37,7–33,9 mln. metų
Lietuva
Baltijos regiono Rytprūsių geologiniame pjūvyje išskirti 3 sedimentaciniai ciklai, kurie suformavo Sambijos (Yprio aukštas), Alko (Liutečio aukštas) ir Prūsų (Bartonio ir Latorfio aukštai) svitas. Baltijos regione klimatas buvo šiltas ir drėgnas, klestėjo vešli augalija, veisėsi įvairūs gyvūnai. Alko ir Prūsų svitose yra stambiausių pasaulyje pramoninių gintaro telkinių. Eocene Vakarų Europos epikontinentinis jūrinis baseinas buvo užliejęs tik Lietuvos pietvakarinę dalį. Jame klostėsi smėlingos, molingos ir mažai karbonatingos nuosėdos, kuriose gausu glaukonito, fosfatinių mineralų ir gintaro. Didesnėje Lietuvos dalyje driekėsi sausumos plotai. Lietuvoje išlikę tik Alko svitos nuogulų.[4]