Apollo 11

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje JAV įsitraukė į Šaltąjį karą, geopolitinę konkurenciją su Sovietų Sąjunga.^[4] 1957 m. spalio 4 d. Sovietų Sąjunga paleido „Sputnik 1“ – pirmąjį dirbtinį palydovą. Ši netikėta sėkmė sukėlė baimę ir paskatino žmonių vaizduotę visame pasaulyje. Tai parodė, kad Sovietų Sąjunga gali pristatyti branduolinius ginklus tarpžemyniniais atstumais ir užginčijo Amerikos pretenzijas dėl karinio, ekonominio ir technologinio pranašumo.^[5] Tai paskatino „Sputnik krizę“ ir startavo kosmines lenktynes, kuriomis supervalstybės siekė įrodyti, kad turi geresnius skrydžio į kosmosą pajėgumus.^[6] Prezidentas Dvaitas Eizenhaueris atsakė į „Sputnik“ iššūkį sukurdamas Nacionalinę aeronautikos ir kosmoso administraciją (NASA) ir inicijuodamas projektą „Mercury“,^[7] kurio tikslas buvo paleisti žmogų į Žemės orbitą.^[8] Tačiau 1961 m. balandžio 12 d. sovietų kosmonautas Jurijus Gagarinas tapo pirmuoju žmogumi kosmose ir pirmuoju, apskriejusiu Žemę.^[9] Tik beveik po mėnesio, 1961 m. gegužės 5 d., Alanas Šepardas tapo pirmuoju amerikiečiu kosmose, įveikęs 15 minučių suborbitinę kelionę. Atsigavęs iš Atlanto vandenyno, jis sulaukė sveikinimo telefono skambučio iš Ezeinhauerio įpėdinio Džono F. Kenedžio.^[10]

Kadangi Sovietų Sąjungoje buvo didesnės keliamosios galios nešančiosios raketos, Kenedis, iš NASA pateiktų variantų, pasirinko iššūkį, viršyti esamos kartos raketų pajėgumus, kad JAV ir Sovietų Sąjunga startuotų iš lygios pozicijos. Pilotuojama misija į Mėnulį pasitarnautų šiam tikslui.^[11]

1961 m. gegužės 25 d. Kenedis kreipėsi į Jungtinių Valstijų Kongresą dėl „skubių nacionalinių poreikių“ ir pareiškė:

Manau, kad ši tauta turėtų įsipareigoti pasiekti tikslą – dar nesibaigus šiam dešimtmečiui [septintasis] – išlaipinti žmogų Mėnulyje ir saugiai sugrąžinti jį atgal į Žemę. Joks kitas kosmoso projektas šiame laikotarpyje nebus įspūdingesnis žmonijai ar svarbesnis tolimiems kosmoso tyrinėjimams; ir nė vienas jų nebus taip sunkiai ir brangiai įgyvendinamas kaip šis. Siūlome paspartinti tinkamo Mėnuliui erdvėlaivio kūrimą. Siūlome sukurti alternatyvius skystojo ir kietojo kuro stiprintuvus, daug didesnius nei bet kuris dabar kuriamas, kol paaiškės, kuris yra pranašiausias. Siūlome papildomų lėšų kitiems varikliams kurti ir nepilotuojamiems tyrinėjimams – tyrinėjimams, kurie yra ypač svarbūs vienam tikslui, kurio ši tauta niekada nepraleis: žmogaus, kuris pirmasis atlieka šį drąsų skrydį, išlikimui. Tačiau žvelgiant realistiškai, tai nebus vienas žmogus, kuris keliaus į Mėnulį – jei priimsime šį sprendimą teigiamai, tai bus visa tauta. Juk visi turime dirbti, kad jį ten pakeltumėme. Kenedžio kalba Kongrese[12]

1962 m. rugsėjo 25 d. Kenedis pasakė dar vieną kalbą prieš maždaug 40 000 žmonių minią Raiso universiteto futbolo stadione Hiustone, Teksase.^[13][14] Kurios garsi vidurinės kalbos dalies citata skamba taip:

Bet kodėl, kai kurie sako, Mėnulis? Kodėl pasirinkome tai, kaip savo tikslą? Jie gali irgi paklausti, kam lipti į aukščiausią kalną? Kodėl prieš 35 metus skristi per Atlantą? Kodėl Raisas rugtyniauja prieš Teksasą? Mes renkamės keliauti į Mėnulį! Mes renkamės keliauti į Mėnulį... Mes renkamės keliauti į Mėnulį šį dešimtmetį ir daryti kitus dalykus, ne todėl, kad jie yra lengvi, o todėl, kad jie sunkūs; nes šis tikslas padės organizuoti ir išmatuoti geriausias mūsų jėgas ir įgūdžius, nes tą iššūkį mes norime priimti, kurio nenorime atidėti, kurį ketiname įveikti, o kitus – taip pat.[15] '

Nepaisant to, siūloma programa susilaukė daugelio amerikiečių pasipriešinimo, o Masačusetso technologijos instituto matematikas Norbertas Vyneris ją pavadino „moondoggle“ (sudėtingu ir brangiu sumanymu).^[16][17] Visa misija išlaipinti žmogų Mėnulyje buvo pavadinta projektu „Apollo“.^[18] Kai 1961 m. birželio mėn. Kenedis susitiko su Nikita Chruščiovu, TSRS Ministrų Tarybos Pirmininku, jis pasiūlė Mėnulį paversti bendru projektu, tačiau Chruščiovas šio pasiūlymo nepriėmė.^[19] 1963 m. rugsėjo 20 d. kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Kenedis vėl pasiūlė bendrą ekspediciją į Mėnulį.^[20] Po Kenedžio mirties bendros Mėnulio misijos idėjos buvo atsisakyta.^[21]

„Apollo“ misijai reikalingas technologijas ir sprendimus sukūrė projektas „Gemini“.^[22] “Apollo“ projekto plėtrą lėmė NASA įdiegti nauji puslaidininkių elektronikos pasiekimai, įskaitant metalo, oksido ir puslaidininkio lauko tranzistorių (MOSFET) panaudojimą Tarpplanetinėje stebėjimo platformoje (IMP)^[23][24] ir silicio integrinį grandyną (IC) – „Apollo“ orientavimo kompiuteryje (AGC).^[25]

Projektas „Apollo“ buvo staiga sustabdytas dėl 1967 m. sausio 27 d. „Apollo 1“ gaisro, per kurį žuvo astronautai Gus Grissom, Ed White ir Roger B. Chaffee, buvo pradėtas tyrimas.^[26] 1968 m. spalio mėn. „Apollo 7“ įvertino komandinį modulį Žemės orbitoje,^[27] o gruodį „Apollo 8“ išbandė jį Mėnulio orbitoje.^[28] 1969 m. kovą „Apollo 9“ iškėlė Mėnulio modulį Žemės orbitoje,^[29] o gegužę „Apollo 10“ surengė „generalinę repeticiją“ Mėnulio orbitoje. 1969 m. liepos mėn. viskas buvo paruošta, kad „Apollo 11“ žengtų paskutinį žingsnį į Mėnulį.^[30]

Pakilimas

Milijonas amerikiečių susirinko aplinkiniuose paplūdimiuose, kad savo akimis stebėtų raketos „Saturn V“ pakilimą.^[31] Kai raketa kilo į kosmosą, tai buvo pasaulinis įvykis, kurį transliavo tiesiogiai 33 šalys, o vien JAV prie televizijos ekranų skrydį stebėjo apie 25 mln. žiūrovų. Dar milijonai žmonių visame pasaulyje klausėsi radijo transliacijos.^[32][33] Tuometinis JAV prezidentas Ričardas Niksonas raketos skrydį stebėjo iš Baltųjų rūmų.^[34]

Raketa „Saturn V“ pakilo 1969 m. liepos 16 d. 9:32 vietos laiku (16 val. 32 min. Lietuvos laiku) iš NASA Kenedžio kosminių skrydžių centro Floridoje.^[35] Po 12 minučių raketa išskriejo į Žemės orbitą. Apskriejus Žemę pusantro karto buvo įjungtas raketos trečiosios pakopos S-IVB variklis startui iš DŽP orbitos į Mėnulį. Erdvėlaivio „Apollo 11“ komandinis modulis atsiskyrė nuo raketos S-IVB trečiosios pakopos ir jos viduje esančio Mėnulio modulio maždaug po dviejų valandų nuo skrydžio starto. Komandinis modulis, atitolęs nuo raketos trečiosios pakopos apsisuko 180 laipsnių kampu ir po 8 min 40 s susijungė su erdvėlaivio Mėnulio moduliu.^[36] Trečiajai pakopai išnaudojus visą degalų likutį, ji buvo atskirta.

Po 3 dienų, liepos 19 d., erdvėlaivis pasiekė Mėnulį ir įskrido į orbitą.^[37][38] Mėnulis buvo apskrietas 19 kartų, per tą laiką du įgulos nariai iš trijų ruošėsi nusileidimui į vietą, kurią surado Ranger 8 ir Surveyor 5 nepilotuojami robotai, nusileidę į Mėnulį anksčiau.

Nusileidimas

Liepos 20 d. 12:52:00 UTC Armstrongas ir Oldrinas įsėdo į Mėnulio modulį „Eagle“ ir pradėjo pasiruošimą nusileidimui į Mėnulį.^[37] 17:44:00 „Eagle“ atsiskyrė nuo erdvėlaivio komandinio modulio „Columbia“, kuriame liko Kolinsas.^[39] Armstrongas ištarė: „Erelis turi sparnus!“^[40]

Kai prasidėjo nusileidimas, Armstrongas ir Oldrinas buvo dviem ar trim sekundėmis anksčiau pagal paviršiuje esančius orientyrus ir pranešė, kad jie buvo „ilgi“; taip jie būtų nusileidę mylias į vakarus nuo savo numatyto taško. „Eagle“ keliavo per greitai. Problema galėjo būti masės koncentratai (maskonai) – didelės masės koncentracijos Mėnulio plutos regione ar regionuose, kuriuose yra gravitacinė anomalija, galinti pakeisti „Eagle“ trajektoriją. Skrydžio vadovas Gene Kranz spėliojo, kad tai galėjo atsirasti dėl papildomo oro slėgio jungiamajame tunelyje arba dėl „Eagle“ pirueto manevro.^[41][42]

„Eagle“ nusileido tą pačią dieną 20:17 UTC laiku. Nusileidimas buvo gana sudėtingas, kadangi Armstrongui teko pilotuoti rankiniu būdu, o kompiuteriai nuolat signalizavo apie sutrikimus ir priekyje buvo pastebėtas paviršiaus nelygumas, todėl teko sukti kiek į šoną. Jie nusileido ant Mėnulio turėdami kuro tik 25 sekundėms,^[43][44] nors analizė po misijos parodė, kad tikrasis skaičius tikriausiai buvo arčiau 50 sekundžių.^[45]

Įvykiai Mėnulyje

Nusileidus Mėnulyje Armstrongas pasiuntė radijo žinutę į Hiustono centrą: „Hiustone, čia „Ramybės bazė“. „Erelis“ nusileido.“ Į kurią gavo atsakymą: „Supratome, „Ramybe“. Mes jus girdime Žemėje. Čia krūva vaikinų, kurie net pamėlę. Mes vėl kvėpuojame. Ačiū jums labai“.^[43][46][47]

„Eagle“ liukas atsidarė 02:39:33,^[39] o 02:51 savo išlipimą pradeda Armstrongas. Ir po 4 min 59 sek – 02:56:15 (po pusantros valandos nuo nusileidimo)^[48] Neilas Armstrongas tapo pirmuoju žmogumi, palietusiu Mėnulio paviršių. Jo pirmieji žodžiai buvo:

Tai mažas žingsnelis žmogui, bet didelis šuolis žmonijai.[49][50] '

Iš tiesų pagal numatytą planą Mėnulio paviršių pirmasis turėjo paliesti Oldrinas, tačiau norėdamas įamžinti savo išsilaipinimą paprašė Armstrongo, kad šis jį nufotografuotų iš išorės lipantį ant Mėnulio paviršiaus iš nusileidimo modulio.^[51]

Praėjus maždaug 15 min po N. Armstrongo žengto pirmojo žingsnio Mėnulio paviršiumi, išlipo ir Oldrinas. Dar po pusvalandžio su komanda telefonu pradėjo kalbėtis Baltuosiuose rūmuose esantis JAV prezidentas Ričardas Niksonas:^[52]

Neilai ir Bazai, kalbu su jumis iš Ovaliojo kabineto Baltuosiuose rūmuose, ir tai tikrai yra istoriškiausias telefono skambutis. Kiekvienam amerikiečiui tai turėtų būti labiausiai pasididžiavimo verta diena mūsų gyvenimuose.[53] '

Armstrongas ir Oldrinas Mėnulyje fotografavo ir rinko Mėnulio grunto pavyzdžius (pririnkta 22 kg). Komanda Mėnulyje pastatė seismometrą, lazerio spindulių reflektorių ir Saulės vėjo gaudyklę.^[54][55] Taip pat buvo iškelta ir nufotografuota Amerikos vėliava.

Grįžimas

Armstrongas ir Oldrinas Mėnulyje išbuvo dvi su puse valandos, sugrįžę į „Eagle“ jie miegojo 7 valandas. Praėjus 21 val. 36 min. 21 s. po nusileidimo, „Eagle“ Mėnulio modulio pakilimo pakopa pakilo nuo Mėnulio paviršiaus ir po 3 val. 41 min., pakopa susijungė su erdvėlaivio komandiniu moduliu „Columbia“.^[36] Perlipus įgulai į „Columbia“, likusi „Eagle“ modulio pakilimo pakopa 23:41 UTC buvo atskirta ir paleista atgal į Mėnulio orbitą.^[2]

Liepos 22 d. grįžimui į Žemę buvo įjungtas komandinio modulio pagrindinis variklis ir liepos 24 d. „Columbia“ įskrido į Žemės orbitą. Erdvėlaivis pasidalino į techninį modulį ir ekipažo kabiną, kuri nusileido Ramiajame vandenyne 1969-07-24 16:50:35 pasauliniu laiku. Sugrįžę į Žemę trys astronautai buvo iškart uždaryti į karantiną, kuriame išbuvo tris savaites. Tokia saugumo praktika dar buvo tęsiama dvejose „Apollo“ misijose – „Apollo 12“ ir „Apollo 14“, kol nebuvo įrodyta, kad Mėnulis yra negyvenamas ir karantino procesas buvo nutrauktas.^[56][57] Sugrįžusius astronautus pasveikino Niksonas: „Dėl to, kad jūs padarėte, pasaulis dar niekada nebuvo toks susivienijęs“.^[58]

Iškilmės

Rugpjūčio 13 d. trys astronautai dalyvavo paraduose Niujorke bei Čikagoje, kuriose dalyvavo apie 6 mln. žmonių.^[59][60] Tą patį vakarą Los Andžele „Century Plaza“ viešbutyje įvyko oficiali valstybinė vakarienė, skirta paminėti skrydžiui. Joje dalyvavo Kongreso nariai, gubernatoriai, JAV Aukščiausiojo teismo pirmininkas Warren E. Burger ir jo pirmtakas Earl Warren bei 83 šalių ambasadoriai. Prezidentas Niksonas ir viceprezidentas Agnew pagerbė kiekvieną astronautą įteikdami jiems Prezidento laisvės medalius.^[59][61]

1969 m. rugsėjo 16 d. trys astronautai kalbėjo Kongrese prieš bendrąją sesiją. Jie įteikė dvi JAV vėliavas – vieną Atstovų rūmams, o kitą – Senatui, kurias išsinešė į Mėnulio paviršių.^[62] O „Apollo 11“ Amerikos Samoa vėliava yra eksponuojama Jean P. Haydon muziejuje Pago Pago mieste, Amerikos Samoa sostinėje.^[63]

Pasibaigus iškilmėms valstijose prasidėjo 38 dienas trukęs pasaulinis turas, kuriuo metu astronautai aplankė 22 šalis ir susitiko su daugybe pasaulio lyderių.^[64] Įgula gastroliavo nuo rugsėjo 29 iki lapkričio 5 d.^[64][65][66] Pasaulinis turas prasidėjo Meksiko mieste ir baigėsi Tokijuje.^[67] Kelionės stotelės eilės tvarka buvo: Meksikas, Bogota, Buenos Airės, Rio de Žaneiras, Gran Kanarijos las Palmasas, Madridas, Paryžius, Amsterdamas, Briuselis, Oslas, Kelnas, Berlynas, Londonas, Roma, Belgradas, Ankara, Kinšasa, Teheranas, Mumbajus, Daka, Bankokas, Darvinas, Sidnėjus, Guamas, Seulas, Tokijas ir Honolulu.^[68]

Daugelis tautų paminėjo pirmąjį žmogaus nusileidimą Mėnulyje specialiais straipsniais žurnaluose arba išleisdamo „Apollo 11“ proginius pašto ženklus ar monetas.^[69]

Kultūrinis poveikis

Žmogaus išsilaipinimas Mėnulyje ir saugus sugrįžimas į Žemę, įvykdė prieš aštuonerius metus Kenedžio iškeltą tikslą. Misijos valdymo centre „Apollo 11“ nusileidimo metu, ekrane blyksėjo Kenedžio kalba, o po ja sekė užrašas: „UŽDUOTIS ĮVYKDYTA, 1969 m. liepa“ (angl. TASK ACCOMPLISHED, July 1969). „Apollo 11“ sėkmė parodė JAV technologinį pranašumą^[70] ir leido Amerikai laimėti kosmines lenktynes.^[71][72]

Po „Apollo 11“ misijos anglų kalba pasipildė naujomis frazėmis: „Jeigu jie gali išsiųsti žmogų į Mėnulį, tai kodėl jie negali …?“ (angl. If they can send a man to the Moon, why can't they ...?).^[73] O Armstrongo ištarti žodžiai Mėnulio paviršiuje iššaukė įvairių parodijų.^[71]

• Benson, Charles D.; Faherty, William B. (1978). Moonport: A History of Apollo Launch Facilities and Operations (PDF). Washington, D.C.: NASA. SP-4204. Suarchyvuota (PDF) iš originalo June 13, 2020. Nuoroda tikrinta September 22, 2018.
• Bilstein, Roger E. (1980). Stages to Saturn: A Technological History of the Apollo/Saturn Launch Vehicle (PDF). NASA History Series. NASA. ISBN 9780160489099. SP-4206. Suarchyvuota (PDF) iš originalo May 15, 2020. Nuoroda tikrinta September 19, 2018.
• Brooks, Courtney G.; Grimwood, James M.; Swenson, Loyd S. Jr. (1979). Chariots for Apollo: A History of Manned Lunar Spacecraft. NASA History Series. Washington, D.C.: Scientific and Technical Information Branch, NASA. ISBN 978-0-486-46756-6. LCCN 79001042. OCLC 4664449. SP-4205. Suarchyvuota iš originalo July 14, 2019. Nuoroda tikrinta July 20, 2010.
• Chaikin, Andrew (2007). „Live from the Moon: The Societal Impact of Apollo“. In Dick, Steven J.; Launius, Roger D. (eds.). Societal Impact of Spaceflight (PDF). Washington, D.C.: NASA. OCLC 175218028. SP-4801. Suarchyvuota (PDF) iš originalo February 25, 2021. Nuoroda tikrinta January 4, 2019.
• Collins, Michael; Aldrin, Edwin E. Jr. (1975). „The Eagle Has landed“. In Cortright, Edgar M (red.). Apollo Expeditions to the Moon. Washington, D.C.: NASA. pp. 203–224. OCLC 1623434. SP-350. Suarchyvuota iš originalo February 19, 2008. Nuoroda tikrinta June 13, 2013.
• Johnston, Richard S.; Dietlein, Lawrence F.; Berry, Charles A., eds. (1975). Biomedical Results of Apollo (PDF). NASA-SP-368. Washington, D.C.: NASA. SP-368. Suarchyvuota (PDF) iš originalo November 2, 2019. Nuoroda tikrinta November 2, 2019.
• Logsdon, John M. (1976). The Decision to Go to the Moon: Project Apollo and the National Interest. Chicago: University of Chicago Press. OCLC 849992795.
• Logsdon, John M. (2011). John F. Kennedy and the Race to the Moon. Basingstoke: Palgrave Macmillan. ISBN 978-0-230-11010-6. OCLC 707157323.
• Orloff, Richard W. (2000). Apollo by the Numbers: A Statistical Reference. NASA History Series. Washington, D.C.: NASA History Division, Office of Policy and Plans. ISBN 978-0-16-050631-4. LCCN 00061677. OCLC 829406439. SP-2000-4029. Suarchyvuota iš originalo August 23, 2007. Nuoroda tikrinta June 12, 2013.
• Mission Evaluation Team (November 1969). Apollo 11 Mission Report (PDF). Houston, Texas: NASA Manned Spacecraft Center. OCLC 10970862. SP-238. Suarchyvuota (PDF) iš originalo September 4, 2018. Nuoroda tikrinta July 10, 2013.
• Mindell, David A. (2008). Digital Apollo: Human and Machine in Spaceflight. Cambridge, Massachusetts: MIT Press. ISBN 978-0-262-13497-2. LCCN 2007032255. OCLC 751829782.
• Schefter, James (July 1999). The Race: The Uncensored Story of How America Beat Russia to the Moon. New York: Doubleday. ISBN 978-0-385-49253-9.
• Swenson, Loyd S. Jr.; Grimwood, James M.; Alexander, Charles C. (1966). This New Ocean: A History of Project Mercury. The NASA History Series. Washington, D.C.: National Aeronautics and Space Administration. OCLC 569889. SP-4201. Suarchyvuota iš originalo June 17, 2010. Nuoroda tikrinta June 28, 2007.

• Apollo 11 skrydis realiuoju laiku