Garliava

Dvarininkas Juozas Godlevskis, laikomas gyvenvietės įkūrėju XIX a., ją pavadino Godlewo (Godleva arba Godlevas). Tačiau jau XX a. pradžioje lietuviai ėmė keisti priebalsių junginį dl į įprastesnį rl, kad būtų lengviau ištariama forma (Gorliava, Garleva). 1925 m. leidinys „Lietuvos apgyventos vietos“ jau pateikia lytį Garliava, kuri nusistovėjo visuotinai. Taigi, Garliava – dvarininkinis vietovardis. Kai dėl paties asmenvardžio kilmės, jis sietinas su lenk. godło – „herbas, emblema“.^[2]

Legenda pasakoja, kad šiose vietose dvarininkas Juozas Godlevskis apsistojo neatsitiktinai. Anksčiau čia neba buvusi neįžengiama pelkė, ir dvarininkas čia įklimpęs su arkliais ir baisiai persigandęs, ėmęs dievo maldauti, kad jį išgelbėtų, ir pažadėjo, kad jei liksiąs gyvas, toje vietoje pastatysiąs bažnyčią.^[3]

Miestas įsikūręs į pietus nuo Kauno, prie senojo kelio link Marijampolės ir Prienų. Pro miestą teka upelis Maišys, patvenktas ties Veiverių gatve. Šalia upelio įrengtas miesto parkas.

XVIII a. pabaigoje Garliavos krašto centras buvo Jonučiuose (3 km nuo Garliavos). Garliava išaugo iš gatvinio kaimo, kuris pradėjo kurtis XIX amžiaus pradžioje prie naujai nutiesto kelio grafo Juozo Godlevskio žemėje. Per Garliavą ėjo svarbus pašto kelias Kaunas-Marijampolė-Varšuva. Juozas Godlevskis, kuris po Trečiojo Respublikos padalijimo supirko daugelį Užnemunės žemių, 1809 m. pastatė bažnyčią (pagal legendą, įamžinti savo išsigelbėjimui nuo toje vietoje puolusio plėšiko) ir savo garbei vietovę pavadino Godlewo – šie metai laikomi Garliavos įkūrimo data. J. Godlevskis pastatė ne tik katalikams, bet ir evangelikams liuteronams bažnyčias (Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčią XXI a. liuteronai pardavė), o žydams – sinagogą. Garliava XIX a. pradžioje išaugo į miestelį, išsiplėtusį abiejose kelio pusėse. 1812 m. vasarą pro Garliavą pravažiavo ir senuosiuose valsčiaus valdybos namuose buvę apsistojęs Napoleonas, kurio armijos štabas buvo netoli Garliavos.

1826 m. rugpjūčio 15 d. buvo įkurta Garliavos parapija, (Jonučiuose liko parapijos kapinės (dab. Jonučių kapinės)). 1827 m. Garliavoje buvo 12 namų ir 160 gyventojų, o 1890 m. – jau 94 namai ir 1125 gyventojai. 1889 m. Garliavos parapiją sudarė 41 kaimas ir 33 dvarai bei palivarkai. Parapijos teritorijoje gyveno 11912 katalikų, 2218 žydų ir 71 liuteronas. XIX a. Garliava buvo kaimas Marijampolės apskrities Fredos valsčiuje.^[5]

Tautinis lietuvių atgimimas gana anksti išjudino Garliavą ir jos apylinkes. Garliaviškis vaistininkas Kazys Aglinskas (1851–1924 m.), mokytojai Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Jonas Mačys-Kėkštas ir kiti knygnešiai buvo sudarę lietuviškos spaudos mylėtojų ir platintojų draugiją, skleidė lietuvišką žodį. Pas K. Aglinską dažnai lankydavosi Jonas Basanavičius.

Garliavoje buvo jaučiami 1863 m. sukilimo atgarsiai. 1863 m. vasario 1 d. kunigas Motiejus Radziukynas bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą ir už tai buvo ištremtas į Sibirą.

1904 m. Garliavoje buvo įkurta pirma vartotojų draugija „Vyturys“. 1905 m. įkurta parapijos biblioteka, veikė arbatinė, kepykla, buvo rengiami vieši vaidinimai. 1905 m. revoliuciniai įvykiai Rusijoje ir Lietuvoje paskatino ir garliaviečius bei apylinkių gyventojus lietuvius pasipriešinti caro valdžiai. Liepos mėnesį miestelio valdyboje buvo sunaikinti valdiški raštai rusų kalba, skelbimai ir iškaba. Kovo 3 d. 1000 garliaviečių pasirašė peticiją carui, joje reikalavo sąžinės, žodžio, spaudos, susivienijimų ir tikėjimo laisvės, leisti lietuviams užimti Lietuvoje valdišką tarnybą, siekė, kad teismuose ir mokyklose būtų vartojama lietuvių kalba ir kt.

1908 m. Garliavoje atidarytas kino teatras, kuris buvo pirmasis Lietuvos provincijoje. 1909 m. Amerikos lietuvis operatorius A. Račiūnas pirmą kartą kino juostoje užfiksavo Garliavos vaizdus. Garliavoje gimė žymus tarpukario Lietuvos operatorius Alfonsas Žibas.

Per I pasaulinį karą, vykstant mūšiams prie Garliavos, buvo susprogdinti bažnyčios bokštai, suskilo sienos, sudegė visi klebonijos pastatai. Iki 1923 m. bažnyčia buvo suremontuota, o 1935 m. pagal architekto Stasio Kudoko projektą atstatyti ir bokštai. Bažnyčioje buvo įrengti elektriniai vargonai – vieni pirmųjų Lietuvoje. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos valstybingumo atkūrimą, 1918–1920 m. nemažai garliaviečių savanoriais įstojo į Lietuvos kariuomenę. Žuvusiųjų savanorių atminimas įamžintas prie bažnyčios pastatytame paminkle.

Tarpukariu miestelis buvo Garliavos valsčiaus centras. 1923 m. Garliavoje buvo 116 sodybų ir 936 gyventojai, kurių 65 proc. buvo žydai, 30 proc. – lietuviai, 5 proc. – kitų tautybių žmonės. Išgrįsta akmenimis centrinė Vytauto gatvė, pastatyta daug valdiškų ir privačių namų, valsčiaus būstinė (dab. Vytauto gatvės Nr.68). Kelio  130  Kaunas–Prienai–Alytus  atkarpa tarp Kauno ir Garliavos tapo intensyviausiu eismo ruožu Lietuvoje. 1929 m. prie Garliavos pastatytas viadukas. 1939 m. Garliavoje gyveno ~1300 gyventojų. Miestelyje buvo valsčiaus savivaldybė, sveikatos punktas, paštas, vaistinė, dvi pradžios mokyklos, smulkaus kredito bankas, du garo malūnai, vilnų karšykla-verpykla, aliejaus spaustuvė, odų apdirbimo dirbtuvė. Beveik kas antrame name centrinėje Vytauto gatvėje buvo arba parduotuvė, arba restoranas-arbatinė. Garliavoje veikė gausus šaulių būrys, gaisrininkų komanda, tautininkų, jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų būrelis, pavasarininkų, skautų draugijos, taip pat katalikiškos pakraipos Šv. Juozapo, moterų katalikių, angelaičių ir kt. draugijos.

Okupacijų metais Garliava ir jos gyventojai labai nukentėjo. Vokiečių okupantai 1941 m. rugpjūčio 28 d. Rinkūnuose, netoli Jiesios, sušaudė Garliavos gyventojus – žydus. Sovietinės okupacijos metais 1941 m. birželio 14 d. ir 1948–1949 m. šimtai garliaviečių buvo ištremti į Sibirą.

Pokario metais Garliavos apylinkėse vyko aktyvi rezistencinė kova. Čia veikė Lietuvos partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinė (vadas Juozas Lukša). Žymesni partizanų susirėmimai su stribais ir enkavedistais vyko 1945 m. kovo 5 d. ties Jurginiškių kaimu, o 1946 m. pabaigoje – ties Juodgiriu, kur enkavedistai ir stribai užpuolė partizano Žvangučio keliolikos vyrų būrį. Nukovę 23 užpuolikus, partizanai pasitraukė, tačiau žuvo Žvangutis ir 6 kovotojai. Dabar šioje vietoje Lietuvos tremtinių sąjungos Garliavos skyriaus iniciatyva pastatytas koplystulpis lietuvių tautos kančiai atminti. Skulptorius – A. Teresius. Žuvusiųjų partizanų kūnai buvo vežami į Garliavos „stribyno“ kiemą atpažinimui ir patyčioms. 1951 m. rugsėjo 4 d. Pabartupyje, netoli Garliavos, žuvo legendinis partizanų vadas Juozas Lukša. Jam atminti 1989 m. viena Garliavos gatvių pavadinta J. Lukšos vardu, o Garliavos mokyklai 1994 m. suteiktas J. Lukšos vardas.

Garliavoje po karo kūrėsi grįžę iš Sibiro tremtiniai ir pokario rezistencijoje dalyvavę įvairių Lietuvos vietovių kovotojai bei jų ryšininkai. Lietuvių kankinių atminimui slapta kryžius statė P. Petraitis, V. Švirinas, P. Blaževičius ir kt. Už antisovietinę veiklą buvo įkalinta Jadvyga Bieliauskienė. Aktyviausiai sovietinės okupacijos metais priešinosi Garliavos bažnyčia (klebonas kun. T. Dumbliauskas, kunigai V. Stakėnas ir V. Prajara). Čia buvo platinama Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Visoje Lietuvoje garsėjo vienuolės vargonininkės sesers Inocentos Zuzanos Miliūtės vadovaujamas bažnyčios choras. Garliavietis Saulius Kelpša tarybinės okupacijos metais buvo slapta iškėlęs lietuvišką Trispalvę.

1958 m. gegužės 15 d. suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės. Sovietmečiu pastatyta remonto mechaninė gamykla, Rokų keramikos gamyklos cechas, Žemės ūkio gamybinių pastatų rekonstravimo ir projektavimo institutas, melioracinės statybos valdyba, trikotažo fabrikos „Gegužės pirmoji“ cechas.^[6]

Atgimimo laikotarpiu (1988–1990 m.) Garliavos gyventojai aktyviai įsijungė į atgimimo judėjimą. 1988 m. vasarą Garliavoje įsikūrė Sąjūdžio grupė, labai aktyviai vadovaujama Ričardo Gudaičio. Sąjūdžio veiklą rėmė klebonas monsinjoras Andrius Gustaitis.

1994 m. patvirtintas Garliavos herbas.

Demografinė raida tarp 1827 m. ir 2021 m.
1827 m.	1881 m.	1888 m.[7]	1923 m.sur.[8]	1959 m.sur.[9]	1970 m.sur.[10]	1977 m.[11]	1979 m.sur.[12]
160	1 125	1 379	936	2 499	5 821	8 700	9 418
1985 m.[13]	1989 m.sur.[14]	2001 m.sur.[15]	2011 m.sur.[16]	2020 m.	2021 m.sur.	-	-
11 000	12 420	13 322	11 264	9 871	10 366	-	-
Demografinės raidos histograma

Tautinė sudėtis

Švietimo įstaigos:

• A. Mitkaus pagrindinė mokykla (seniausia mieste, veikė dar prieškariu)
• Jonučių vidurinė mokykla (įkurta 1974 m.)
• J. Lukšos gimnazija (įkurta 1992 m.)
• Garliavos meno mokykla (įkurta 1974 m.). Mokykloje dirba 50 mokytojų, yra apie 400 mokinių
• Darželis-mokykla „Obelėlė“. Dirba apie 50 personalo. Mokosi ir lanko darželį apie 250 vaikų.
• Lopšelyje-darželyje „Eglutė“ ir Jonučių darželyje dirba apie 50 darbuotojų, juos lanko apie 200 vaikų.

Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka įsteigta 1955 m. Bibliotekos 17 žmonių kolektyvas aptarnauja Garliavos gyventojus, koordinuoja 33 bibliotekos filialų darbą. Bibliotekoje yra 75 000 knygų, 33 000 skaitytojų (2000 m. duomenys). Veikia Interneto svetainė, užsienio kalbų, muzikos ir meno skaityklos.

Garliavos kultūros centras įkurtas 1958 m. Kultūros centre veikia 14 meno kolektyvų, juose dalyvauja apie 300 saviveiklininkų. Kasmet vyksta tradiciniai renginiai: vaikų dainos festivalis „Dainuoju tėviškėlei“, Atvelykio šventė, Meno dienos, vaikų tautinių šokių festivalis Garliavos prizui laimėti, Joninių šventė, tautodailės bei profesionalių dailininkų parodos.

Garliavoje veikia 14 meno mėgėjų kolektyvų, juose dalyvauja per 300 dalyvių. Tai mišrus choras, merginų choras, folkloro ansamblis, du vaikų tautinių šokių kolektyvai, dailės studija, vaikų estetinio lavinimo šeštadieninė mokyklėlė, ritminių šokių grupės ir kt.

Garliavos krašto muziejus yra Jonučių vidurinėje mokykloje. Muziejus įkurtas 1998 m. balandžio 21 d. Gausūs eksponatai pasakoja apie Garliavos įkūrėją J. Godlevskį, istorinę krašto praeitį, įžymiuosius garliaviečius: Kazį Aglinską – vaistininką ir kultūros veikėją, Oną Nebelytę-Jankauskienę – gailestingąją seserį, Roką Šliūpą – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įkūrėją, Juozą Gabrį-Paršaitį – kultūros veikėją ir diplomatą. Muziejuje gausu istorinės medžiagos apie pokario rezistencijos kovas, atgimimo laikotarpį ir miesto nūdieną.

2011 m. pastatytas modernus Sporto ir sveikatingumo kompleksas (Kauno rajono arena).

Tautosaka

Vokiečių kalbininkai Augustas Leskynas ir Karlas Brugmanas 1882 metais išleido knygą „Litauische Volkslieder und Märchen“, kurioje K. Brugmanas užrašė nemažai tautosakos iš Garliavos apylinkių ir aprašė vietinę tarmę. 1909 m. Garliavoje J. Basanavičius fonografu į volelius iš Anastazijos Katiliauskaitės ir Elzbietos Vyšniauskaitės įrašė tris liaudies dainas „Ant kalnelio šaltinėlis“, „Tykus buvo vakarėlis“ ir „Šią naktelę per naktelę". Tai seniausi žinomi Garliavoje padaryti garso įrašai.

Garliavoje veikia 37 pramonės įmonės. Stambiausios iš jų: AB „Gamega“, remontuojanti žemės ūkio techniką; UAB „Kamesta“, statanti hidroįrenginius, kelius, tiltus ir kt.; UAB „Komunalinių paslaugų centras“, teikianti komunalines paslaugas; „Garlita“ ir kitos.

• Moterų rankinio klubas HC SM Garliava
• Futbolo klubas FK Garliava
• Bėgimo klubas „Bėgantis žmogus“
• Jojimo klubas „Kalibras“

• 
  Garliavos III tvenkinys
• 
  Garliavos geležinkelio stotelė prie Rinkūnų

• Garliava. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 282 psl.
• Seniūnijos tinklalapis
• Garliavijos pašto kodai