Irako–Irano karas

Irako ir Irano karas
Šaltasis karas, Valdžios konsolidacija po Irano revoliucijos, Persijos įlankos konfliktai, Irano ir Saudo Arabijos karas prieš trečiąsias šalis ir Konfliktas tarp irakiečių ir kurdų
Data 1980 m. rugsėjo 22 – 1988 m. rugpjūčio 28 d. Vieta Iranas, Irakas, Persijos įlanka Rezultatas Karinė aklavietė; abi pusės pasiskelbė nugalėtojomis Irakui nepavyko užimti Irano žemių ir paskatinti separatizmo tarp arabų Irano Chuzestano provincijoje Iranui nepavyko nuversti Sadamo Huseino, sunaikinti Irako karinę galybę ir sukelti visuomenės skilimą konfesiniu pagrindu[1] Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija 598 priimtas ugnies nutraukimas Teritoriniai pokyčiai Jokių teritorinių pokyčių
Priešininkai
Iranas KDP PUK Kurdų mudžachedai Irako islamiškoji aukščiausioji taryba Islamiškoji dava partija Hezbollah[2] Šiitų savanoriai iš Afganistano[3][4] ir Pakistano[5] Parama:  Kinija[6]  Izraelis[7]  Jungtinės Amerikos Valstijos[8] Libija[9]  Šiaurės Korėja[10]  Pakistanas[11][12][13]  Pietų Jemenas[14][15][16]  Sirija[17]	Irakas Irano nacionalinė pasipriešinimo taryba Demokratinis revoliucinis frontas Arabistano išlaisvinimui[18][19] Arabų savanoriai[20][21] iš Egipto, Sudano[22]Jordanija[23][24][25], Maroko, Šiaurės Jemeno[26]Tuniso Parama:  Kinija[27][28]  VDR  Italija[29] France[30][31]  Kuveitas[32][33]  Sudanas (nuo 1982 m.)[22]  Saudo Arabija[33]  Sovietų Sąjunga (nuo 1982 m.)[34][35][36]  Jungtinė Karalystė[37][38]  Jungtinės Amerikos Valstijos[39][40][41][42]  Vakarų Vokietija[43]  Jugoslavijos SFR[44]
Vadai
Ruhola Chomeinis (Irano aukščiausiasis lyderis) Kiti: Abolhasanas Banisadras (Irano prezidentas, vyriausias karinių pajėgų vadas, 1981 m. apkaltos būdu nušalintas) Mohamadas-Ali Radžajus (Irano prezidentas, 1981 m. nužudytas) Ali Chamenei (President of Iran)[45] Akbaras Hašemis Rafsandžanis (Parlamento pirmininkas ir Aukščiausiosios krašto apsaugos tarybos narys, vėliau vyriausiasis karinių pajėgų vadas) Mohamadas-Džavadas Bahonaras (Irano premjeras, nužudytas 1981 m.) Mir-Hoseinas Musavis (Irano premjeras) Valiola Falahis, brig. gen. (štabo vadas, 1981 m. žuvęs aviakatastrofos metu) Kasemas-Ali Zahirnedžadas, brig. gen. (štabo vadas) Esmaeilas Sohrabis, plk. (štabo vadas) Alis Šahbazis, brig. gen. (štabo vadas) Mohsenas Rezai (Islamo revoliucijos gvardijos vadas) Masudas Barzanis (Kurdistano demokratinės partijos lyderis) Džalalas Talabanis (Kurdistano patriotinės sąjungos lyderis) Čenaras Faradžas (Pešmerga lyderis) Navširvanas Mustafa (Kurdistano patriotinės sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotojas) Mohamedas Baqiras al-Hakimas (Irako aukščiausiosios islamiškos tarybos pirmininkas) Abdulas Azizas al-Hakimas (Irako aukščiausiosios islamiškos tarybos sukarinto sparno lyderis)	Sadamas Huseinas (Irako prezidentas) Kiti: Izatas Ibrahimas al-Dūris (Revoliucinės vadovybės tarybos pirmininko pavaduotojas) Ali Hasanas al-Madžidas (Generolas ir Irako žvalgybos tarnybos vadovas) Taha Jasinas Ramadanas (Generolas ir partijos sekretoriaus pavaduotojas) Abidas Hamidas Mahmudas (generolas leitenantas) Salahas Abūdas Mahmūdas (generolas) Tarikas Azizas (užsienio reikalų ministras ir Revoliucinės vadovybės tarybos narys) Adnanas Čairala (Gynybos ministras) Sadamas Kamelas (Respublikos gvardijos vadas) Udajas Huseinas (Sadamo Huseino sūnus) Kusajas Huseinas (Sadamo Huseino sūnus) Maheras Abd al-Rašidas (generolas) Massoud Rajavi (Irano nacionalinės pasipriešinimo tarybos prezidentas)
Pajėgos
Karo pradžia:[46] 110 000–150 000 karių Plačiau: 1700–2100 tankų,[47][48] (500 veikiantys) 1000 šarvuočių, 300 artilerijos vienetų,[49] 485 naikintuvai-bombonešiai,[50] (205 pilnai veikiantys) 750 sraigtasparnių 1982 m.: 350 000 karių, 700 tankų, 2700 šarvuočių, 400 artilerijos pabūklų, 350 orlaivių, 700 sraigtasparnių 1988 m.:[51][52] 600 000 karių, 1500+ tankų, 800 šarvuočių, 600 sunkiosios artilerijos pabūklų, 60–80 naikintuvų-bombonešių, 70–90 sraigtasparnių	Karo pradžia:[46] 200 000 karių Plačiau: 2800 tankų, 4000 šarvuotuojų transporterių, 1400 artilerijos pabūklų, 380 naikintuvų-bombonešių, 350 sraigtasparnių 1982 m.: 175 000 karių, 1200 tankų, 2300 šarvuočių, 400 artilerijos pabūklų, 450 orlaivių, 180 sraigtasparnių 1988 m.: 1 500 000 karių,[53] ~5000 tankų, 8500–10 000 šarvuotuojų transporterių, 6000–12 000 artilerijos pabūklų, 900 naikintuvų-bombonešių, 1000 sraigtasparnių
Aukos
Karių žūtys: 200 000–600 000[54][55][56][57][58][59][60][61][62] Plačiau: 123 220–160 000 žuvusiųjų mūšių metu, 60 711 dingusiųjų be žinios[54][63] (anot Irano) 800 000 žuvusių (anot Irako)[54] 320 000–500 000 sužeistųjų[56][64][65] 40 000–42 875 karo belaisviai[64][65] 11 000–16 000 civilių[54][63] Ekonominiai nuostoliai: 627 mlrd. JAV dolerių[55][66]	Karių žūtys: 105 000–500 000[64][66][67][68][69][70] Plačiau: 400 000 sužeistųjų mūšyje[68] 70 000 karo belaisvių[56][68] Ekonominiai nuostoliai: 561 mlrd. JAV dolerių[55][66]
Civilių žūtys: daugiau nei 100 000 (neįskaitant kurdų civilių, nužudytų per Al-Anfalo genocidą).[71][72]

Irano ir Irako karas, rečiau dar vadinamas Pirmuoju Persijos įlankos karu, (arab. حرب الخليج الأولى), pers. جنگ ایران و عراق; arab. الحرب الإيرانية العراقية) – užsitęsęs ginkluotas konfliktas tarp Irano ir Baatu partijos valdomo Irako, prasidėjęs 1980 m. rugsėjo 22 d. Irakui įsiveržus į Iraną. Karas truko beveik aštuonerius metus ir baigėsi 1988 m. rugpjūčio 20 d., abiem šalims priėmus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 598. Pagrindinis Irako išpuolio prieš Iraną motyvas buvo susijęs su būtinybe neleisti Ruholai Chomeiniui, vadovavusiam Irano islamo revoliucijai 1979 m., eksportuoti į Iraką naujosios Irano ideologijos; Irako Sadamo Huseino vadovybė taip pat baiminosi, kad Iranas, teokratinė valstybė, kurioje daugiausia gyventojų sudaro musulmonai šiitai, išnaudos įtampą tarp skirtingų musulmonų konfesijų Irake, sutelkdamas Irako šiitų daugumą prieš Baatų vyriausybę, kuri oficialiai buvo pasaulietinė ir kurioje dominavo sunitai musulmonai. Irakas taip pat norėjo pakeisti Iraną kaip galios žaidėją Persijos įlankoje, o tokia proga pasitaikė tik po Islamo revoliucijos Irane, nes iki tol Iranas turėjo milžinišką ekonominę ir karinę galią bei glaudžius santykius su JAV ir Izraeliu.

Irano ir Irako karas prasidėjo po ilgą laiką tarp šalių buvusių teritorinių ginčų, dėl kurių Irakas planavo atkovoti rytinį Šato al Arabo krantą, kurį 1975 m. Alžyro susitarimu buvo perleidęs Iranui. Irako parama arabų separatistams Irane išaugo prasidėjus karo veiksmams. Nors įtarta, kad Irakas siekia aneksuoti Irano Chuzestano provinciją,^[73] Sadamas Huseinas 1980 m. lapkritį viešai pareiškė nesieksiąs aneksuoti jokių Iranui priklausančių žemių.^[74] Manoma, kad Irakas siekė Chuzestaną padaryti pavaldžiu sau.^[75] Nors Irako vadovybė tikėjosi pasinaudoti porevoliuciniu Irano chaosu ir tikėjosi lemiamos pergalės stipriai susilpnėjusio Irano akivaizdoje, Irako kariuomenė darė pažangą tik tris pirmus invazijos mėnesius, o 1980 m. gruodžio mėn. proveržis sustojo. Prasidėjus įnirtingoms kovoms tarp abiejų pusių Irano kariuomenė perėmė iniciatyvą prieš įsiveržusius irakiečius ir iki 1982 m. birželio kontrpuolimu susigrąžino beveik visą prarastą teritoriją. Irako pajėgas sugrąžinęs į prieškarines sienų linijas, Iranas atmetė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 514 ir pats ėmėsi invazijos į Iraką. Irano puolimas Irako teritorijoje truko penkerius metus,^[76] kol 1988 m. viduryje Irakas perėmė iniciatyvą ir vėliau pradėjo eilę didelių atsakomųjų puolimų, dėl kurių karas galiausiai pasiekė aklavietę ir buvo užbaigtas nė vienai pusei nelaimėjus.

Dėl karo nualintas kraštas, milžiniška žala ekonomikai, slogios nuotaikos, karinė aklavietė, tarptautinės bendruomenės neveiklumas Irako pajėgų masinio naikinimo ginklų naudojimo prieš Irano karius ir civilius akivaizdoje, taip pat didėjanti įtampa tarp Irano ir Jungtinių Valstijų lėmė tai, kad, tarpininkaujant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai, Iranas sutiko su paliaubomis. Iš viso per Irano ir Irako karą žuvo apie 500 000 žmonių (didžioji aukų dalis – Irano kariai ir civiliai), neįskaitant dešimčių tūkstančių civilių, žuvusių per tuo pačiu metu vykusią Anfal kampaniją, nukreiptą prieš Irako kurdus.^[77] Konfliktui pasibaigus nebuvo atsilyginta reparacijomis, sienos išliko nepakitusios,^[77] o bendras abiejų kovojančiųjų šalių patirtas finansinis nuostolis, manoma, viršijo 1 mlrd. JAV dolerių.^[77] Abiejose šalyse veikė keletas jėgų, išnaudojamų kariaujančios pusės: Iraką ir proirakietiškas arabų separatistų pajėgas Irane labiausiai palaikė Irano nacionalinė pasipriešinimo taryba. Tuo tarpu Iranas rėmė Irako kurdus, visų pirma Kurdistano demokratinę partiją ir Kurdistano patriotinę sąjungą. Konflikto metu Irakas gavo daug finansinės, politinės ir logistinės paramos iš JAV, Jungtinės Karalystės, Sovietų Sąjungos, Prancūzijos, Italijos, Jugoslavijos ir didžiosios daugumos arabų šalių. Nors Iranas buvo palyginti izoliuotas, paramos jis sulaukė iš Sirijos, Libijos, Kinijos, Šiaurės Korėjos, Izraelio, Pakistano ir Pietų Jemeno.

Konfliktas kartais lyginamas su Pirmuoju pasauliniu karu dėl panašios abiejų pusių naudojamos taktikos, įskaitant didelio masto apkasų karą su spygliuota viela, ištempta per įtvirtintas gynybos linijas, pilotuojamus kulkosvaidžių postus, durtuvų užtaisus, Irano naudotas žmonių bangos atakas ir Irako plačiai naudotą cheminio ginklo bei tyčines atakas prieš civilius. Išskirtinis karo bruožas buvo Irano valstybės sankcionuotas vaikų kankinystės šlovinimas. Irano šiitų islamizmo kontekste suformuluoti pasakojimai apie kankinystę paskatino platų žmonių bangos atakų taktikos naudojimą, o tai turėjo ilgalaikės įtakos konflikto dinamikai.^[78]