Japonai
| Japonai | |
|---|---|
 Japonės su kimono | |
| Gyventojų skaičius | 130 mln. |
| Populiacija šalyse |  Japonija:123 mln.[1]
|
| Kalba (-os) | japonų |
| Religijos | šintoizmas, budizmas, nereligingumas, kitos religijos |
| Giminingos etninės grupės | Riūkiū gyventojai |
Japonai (日本人; Nihonjin, Nipponjin) – tauta, susiformavusi dabartinės Japonijos teritorijoje[16][17][18][19][20], kalbanti japonų kalba. Pasaulyje yra apie 130 mln. japonų kilmės žmonių. Daugiausiai japonų gyvena Japonijoje (127 mln.). Taip pat daug japonų gyvena Brazilijoje ir JAV. Japonų kilmės žmonės gyvenantys užsienyje vadinami Nikkeijin (日系人?). Terminas „japonai“ gali būti vartojamas, tam tikrame kontekste, kalbant apie Jamato žmones, Ainu ir Riūkiū gyventojus.
Kultūra
Kalba
Japonų kalba priklauso japonų kalbų šeimai, kuri kartais laikoma izoliuota kalba. Ji susijusi su okinavų kalba (Riūkiū kalbos) ir siūloma abi kalbas priskirti Altajaus kalboms. Japonų kalba naudoja trigubą rašto sistemą: hiragana, katakana ir kandži. Japonijoje suaugusiųjų raštingumas didesnis nei 99 %[21].
Religija
Japonų religija yra tradiciškai sinkretinė, sudaryta iš budizmo ir šintoizmo elementų. Šintoizmas yra politeistinė vietinė japonų religija be literatūrinio kanono. Šintoizmu savo pretenzijas į sostą grindė Japonijos imperatoriškoji šeima ir 1868 m. jis tapo valstybine religija (tai buvo panaikinta per amerikiečių okupaciją 1945 m.).
Mahajana budizmas atėjo į Japoniją VI a. ir suskilo į daugybę sektų. Dabar populiariausia sekta japonų tarpe yra Jodo Šinšu įkurta Šinran.
Dauguma japonų (84 %-96 %)[22] išpažįstą tiek budizmą, tiek šintoizmą. Japonų religingumas nukreiptas į mitologiją, tradicijas, aktyvumą bendruomenėje nei į moralinį vedlį gyvenime.
Literatūra
Kai kurie rašto žanrai atsirado Japonijoje ir su ja siejami. Tarp jų yra haiku, tanka ir „Aš“ novelė, bet dabartiniai japonų rašytojai vengia šių žanrų. Istoriškai daugybė literatūros kūrinių siekė pagauti ar susisteminti tradicines japonų vertybes ir estetiką. Garsiausi iš tokių kūrinių yra Sakmė apie princą Gendži, kurią parašė Murasaki Shikibu 1021 m., apie Hejan rūmų kultūrą, Miyamoto Musashi Penkių žiedų knyga apie karinę strategiją, Macuo Bašio Oku no Hosomiči (1691 m.), kelionių literatūra, ir Džuničiro Tanizaki esė „Pagerbiant šešėlius“ (1933 m.), kuris supriešina Rytų ir Vakarų kultūras.
Kai Japonija atsivėrė Vakarams 1854 m., japonai parašė daug knygų tokia tema anglų kalba. Tokioms knygoms priklauso Nitobe Inazo Bušido: Japonijos siela (1900 m.) apie samurajų etiką, Okakura Kakuzo Arbatos knyga (1906 m.), kuri aptaria arbatos ceremonijos filosofinę prasmę. Vakariečiai irgi su įvairia sėkme bandė įvertinti japonų kultūrą. Vienas iš žymiausių ir daugiausiai ginčų sukėlusių bandymų yra Ruth Benedict Chrizantema ir kardas (1946 m.).
XX a. rašytojai parodė pokyčius japonų visuomenėje. Žymiausi to meto autoriai yra Nacume Soseki, Džuničiro Tanizaki, Osamu Dazai, Yasunari Kawabata, Fumiko Enči, Yukio Mishima ir Ryotaro Šiba. Dabartinėje Japonijoje labai vertinami Ryu Murakami, Haruki Murakami ir Banana Yoshimoto.
Menas
Dekoratyvinis menas Japonijoje siekia priešistorinius laikus. Džiomon keramika kartais turi labai įmantrių papuošimų. Jajoi laikotarpyje menininkai gamino veidrodžius, ietis ir ceremoninius varpelius, vadinamus dotaku. Vėliau pilkapiai kofun išsaugojo ypatingą keramiką hanivą ir sienų piešinius.
Nuo Nara laikotarpio suklestėjo dailė, kaligrafija ir skulptūra veikiant stipriai konfucianizmo ir budizmo įtakai iš Korėjos ir Kinijos. Tarp to meto pasiekimų yra Horudžis ir Jakuši-dži, budistinės šventyklos Nara prefektūroje. Nutrūkus oficialiems ryšiams su Tang dinastija IX a., japonų meną mažiau įtakojo Kinija.
Kilmingieji naudojo prabangų meną ir drabužius papuošti rūmų gyvenimą ir nors tuo metu jų luomas buvo negausus ir nestiprus, išliko daug tų laikų meno pavyzdžių. Po to, kai per Gempei karą buvo užpultas ir sudegintas Todai-dži, buvo įkurtas specialus restauracijos biuras ir Todai-dži tapo svarbiu meno centru. Svarbiausi to meto meninnkai buvo Unkei ir Kaikei.
Muromači laikotarpiu tapyba padarė pažangą atsiradus rašalo ir teptuko technikai, kurios atsiradimą įtakojo dzenbudizmas ir praktikavo tokie meistrai kaip Sesshū Tōyō. Sengoku laikotarpiu dzenbudizmo principai buvo įkomponuoti į arbatos gėrimo ceremoniją. Edo laikotarpiu Kano mokyklos daugiaspalviai ekranai buvo labai įtakingi dėl galingų patronų (tarp kurių buvo Tokugavos). Populiarūs menininkai kūrė ukiyo-e trinkelių antspaudus, kuriuos pardavinėjo paprastiems žmonėms klestinčiuose miestuose. Imari puodai buvo labai vertinami netgi Europoje.
Teatre No yra tradicinė kukli dramos forma, atsiradusi tendeme su Kiogen farsu. Palyginti su rafinuotu No paprastumu kabuki, „spalvų sprogimas“, naudoja visus įmanomus scenos triukus pasiekti dramatinį efektą. Vaidinimai vaizduoja tokius sensacingus įvykius kaip savižudybės ir dažnai tą patį įvykį vaizduoja kabuki ir bunraku lėlių teatras.
Nuo Meidži restauracijos Japonija priėmė vakariečių kultūros elementus. Dabar japonų menas varijuoja nuo tradicinio iki vakariečių sekimo, o j-pop, anime ir manga rado gerbėjų visame pasaulyje.