Ląstelės branduolys
Ląstelės branduolys – ląstelės struktūrinė dalis, kuri saugo didžiąją dalį ląstelės genetinės informacijos (chromosomose). Branduolio pagrindinės funkcijos – kontroliuoti chemines reakcijas citoplazmoje ir saugoti informaciją, reikalingą ląstelių dalijimuisi.
Pagrindinės struktūros, sudarančios branduolį yra branduolio apvalkalas – dviguba membrana, kuri apgaubia organelę ir izoliuoja jos turinį nuo citoplazmos ir branduolio matriksas (kuriame yra ir branduolio lamina) – tinklas branduolyje, kuris prideda mechaninę atramą, panašiai kaip ir ląstelės citoskeletas.
Istorija
Branduolys buvo pirmoji atrasta ląstelės organelė. Seniausi šios organelės piešiniai buvo Antonijaus Levenhuko (1632–1723), kuris stebėjo lašišų raudonųjų kraujo kūnelių branduolius.[1]
Branduolius taip pat aprašė Franz Bauer, 1804 m.[2] ir, detaliau, 1831 m. škotų botanikas Robertas Braunas. Braunas studijavo gegužraibinius augalus ir po mikroskopu juose pamatė nepermatomą plotą, kurį pavadino „areola“ arba „nucleus“.[3]
Struktūros
Branduolys yra didžiausia ląstelinė organelė gyvūninėse ląstelėse.[4]Žinduolių ląstelių branduolio diametras yra apie 6 mikrometrus (µm), tai sudaro 10% viso ląstelės tūrio.[5] Branduolyje esantis klampus skystis yra vadinamas nukleoplazma (arba kariolimfa), jo sandara yra panaši į citozolį, randamą už branduolio ribų.[6] Ląstelės branduolys atrodo tanki, sferinė arba netaisyklinga organelė. „Sausasis“ branduolys yra sudarytas iš: 9% DNR, 1% RNR, 11% histoninių baltymų, 14% liekamųjų baltymų ir 65% rūgštingųjų baltymų.
Šaltiniai
 | Šis straipsnis apie citologiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |