Popiežiaus sritis
Popiežiaus sritis, arba Popiežiaus valstybė (it. Stato della Chiesa, lot. Status Ecclesiasticus,[1] taip pat Dicio Pontificia) – centrinėje Italijoje 754-1870 m. gyvavusi teokratinė valstybė, popiežiaus savarankiškai valdyta teritorija. 1871 m. buvo prijungta prie Italijos karalystės.
| Stato della Chiesa Status Ecclesiasticus Popiežiaus sritis | |||||
| nebėra | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Roma | ||||
| Kalbos | italų; lotynų; oksitanų | ||||
| Valdymo forma | teokratinė absolutinė renkamoji monarchija | ||||
| popiežius | |||||
| 754-757 | Steponas II (pirmasis) | ||||
| 1846–1870 | Pijus IX (paskutinis) | ||||
| Era | Viduramžiai, Naujieji laikai | ||||
| - Pipinas Trumpasis dovanoja Ravenos egzarchatą | 754 m. | ||||
| - Italijos suvienijimas | 1870 m. | ||||
| Valiuta | Popiežiaus valstybės skudas Popiežiaus valstybės lira | ||||
.svg)
Istorija
Pradžią Popiežiaus valstybei davė pirmasis Karolingų dinastijos frankų karalius Pipinas Trumpasis. Po savo žygių prieš langobardus jis padovanojo popiežiui Steponui II buvusio Ravenos egzarchato teritorijas, o ir vėliau padėjo sutelkti bažnyčiai priklausiusias dovanotas žemes. Taip Romos popiežius įgijo pasaulietinio valdytojo galias ir teisinį pagrindą įkurti valstybę, apjungiant chaotiškai išsisklaidžiusias teritorijas.
Popiežiaus sričiai priklausė Apeninų pusiasalio teritorijos, tiesiogiai buvusios pavaldžios popiežiui nuo VIII a. iki 1870 m. Jos buvo tarp pagrindinių Italijos valstybių, kurias 1870 m. galutinai užkariavo Sardinijos karalystė. Geriausiais laikais Popiežiaus sritis apėmė daugelį šiuolaikinės Italijos regionų: Lacijų (įskaitant Romą), Markę, Umbriją ir Romaniją, dalį Emilijos. Jų valdymas rėmėsi popiežiaus laikinosios galios pasireiškimu, o ne jo bažnytine viršenybe.
Iki 1861 m. daugumą Popiežiaus srities teritorijų užėmė Italijos karalystė. Tik Lacijus, įskaitant Romą, buvo pavaldūs laikinai popiežiaus kontrolei. 1870 m. popiežius prarado Lacijų ir Romą ir išvis nebeturėjo valdomų teritorijų, išskyrus Šventojo Petro baziliką ir popiežiaus rezidenciją bei susijusius statinius aplink Romos Vatikano kvartalą, kurių nebuvo okupavę naujosios Italijos kariškiai. Visa Roma, išskyrus Vatikaną, atiteko Italijai, tapo jos sostine, o Kvirinalo rūmuose įsikūrė suvienytos Italijos pirmojo karaliaus Viktoro Emanuelio II rezidencija.
Iki 1929 m. Šventojo Sosto teisinis statusas nebuvo sureguliuotas, užsienio valstybės toliau akreditavo savo diplomatines atstovybes prie popiežiaus. Tuo pačiu metu popiežius Pijus IX (ir jo vėlesni įpėdiniai) toliau bandė pretenduoti į pasaulietinę valdžią, save laikė „kaliniais“, vengė palikti Vatikano teritoriją ir net teikti palaiminimus Šv. Petro aikštėje, kurią kontroliavo Italijos valdžia. Po 1929 m. sudaryto Laterano susitarimo Italijos vyriausybės vadovas, tuomet fašistinės Italijos lyderis Benitas Musolinis užbaigė krizę tarp susivienijusios Italijos ir Šventojo Sosto, sukurdamas naują tarptautinį teritorinį darinį – Vatikano Miesto Valstybę, apribotą simboline teritorija.
