Terorizmas

Terorizmas (lot. terreo 'gąsdinu'[1]) – tai paprastai organizuotų grupuočių sistemingas grasinimas ar nenuspėjamo smurto naudojimas siekiant ideologinių tikslų. Pagrindinis terorizmo taikinys – civiliai gyventojai, o pagrindinis ginklas – baimė. Metodai, kuriuos pasirenka teroristai, tarnauja šiam tikslui. Teroristų metodai – žmonių grobimas, sprogdinimai, individualūs ir grupiniai nužudymai, infrastruktūros gadinimas, įsilaužimai į kompiuterinius tinklus ir pan. – yra nusikalstami.

Šalys, kuriose 2001 m. buvo įvykdyti teroro išpuoliai
Rugsėjo 11 d. teroristiniai išpuoliai Pasaulio prekybos centre, Niujorke
2005 m. rugpjūčio mėn. sprogdinimai Bagdado autobusų stotyje, kurių metu žuvo 43 žmonės.
Savižudiškam terorizmui parengtas automobilis, prikrautas artilerijos sviedinių ir benzino bakų
Tamilų tigrų“ moterys kovotojos

Apibrėžimo prieštaringumas

Terorizmo teisinis apibrėžimas miglotas.[2][3] Valstybės veiksmai (žydų genocidas, stalinizmo trėmimai, 1945 m. kovo 10–12 d. Tokijo bombardavimas, per kurį žuvo apie 100 000 civilių) paprastai terorizmu nevadinami. Tačiau toks skirstymas nėra nusistovėjęs: pagal kitus šaltinius galimas taip pat ir valstybės vykdomas terorizmas.[4][5] Būtent šia prasme terminas buvo pirmąkart pavartotas (įvardijant 1793–1794 m. Jakobinų organizacijos veiksmus Prancūzijoje).[6] Kita vertus, nusikaltimai be religinių ar politinių motyvų net naudojant panašius metodus (bauginimas, sprogdinimai ir pan.) – šantažas, reketas – irgi retai pavadinami terorizmu. Keršto, asmeninės neapykantos sąlygojami veiksmai nelaikomi terorizmu.[7]

Sąvoka teroristas turi stiprią neigiamą prasmę.[8] Paprastai taip įvardijami organizacijų nariai vengia šios sąvokos ir save vadina separatistais, partizanais ar laisvės kovotojais. Kaltinimas terorizmu gali būti politinis argumentas, kartais abejotinas ir perdėtas.[9] Pavyzdžiui, terorizmu buvo kaltintas Nobelio taikos laureatas Nelsonas Mandela.[10]

Paplitimas

Terorizmą yra naudoję tiek dešiniojo, tiek ir kairiojo sparno politinės grupės, tautinio išsivadavimo judėjimai, daugelis religijų, taip pat tiek revoliucionieriai, tiek ir tuo metu valdančios vyriausybės.[5] Jis labiausiai paplitęs vidutinės politinės laisvės šalyse ir mažiau paplitęs iš tiesų demokratinėse valstybėse.[11] Terorizmas yra efektyvus kovos metodas.[12] Religinis terorizmas labiausiai būdingas islamui, krikščionybei ir judaizmui, iš kurių pirmauja musulmonai,[7] nors oficialūs religijų atstovai, tikinčiųjų dauguma toms akcijoms gali ir prieštarauti.

Terorizmas Lietuvoje

Lietuvoje kol kas nėra nė vieno įvykdyto teroristinio akto. Tačiau 2020 m. Vilniaus apygardos teismas pradėjo nagrinėti ultradešiniųjų pažiūrų ekstremisto Gedimino Beržinsko, priskiriančio save „Feuerkrieg Division“ grupuotei, bylą, kuris 2019 m. spalio 6 d. siekė susprogdinti tarptautinę bendrovę „Western Union“ prie pastato sienos palikdamas savadarbį sprogmenį. Sprogimo galia turėjusi prilygti 2,5 kg trotilo, bet dėl laikrodinio mechanizmo nesėkmingai sujungtų laidų sprogimas neįvyko. Kaltinamasis sulaikytas pareigūnų specialiosios operacijos metu spalio 15 d. Jaunuolis prisipažino teismui svarstęs galimybę įvykdyti teroro aktą ir kitose vietose, įskaitant Lietuvos užsienio reikalų ministeriją.[13][14] Jam skirtas daugiau nei dvejų metų laisvės atėmimas.[15]

Terorizmo vykdytojai

Terorizmą dažnai planuoja bei vykdo mažos, gerai organizuotos grupelės, susaistytos stiprių socialinių ryšių (artimi draugai, šeimos nariai ir pan.). Būtent tokios grupelės yra įvykdžiusios žinomiausias, daug aukų nusinešusias XXI amžiaus terorizmo atakas: Rugsėjo 11 d. atakas, 2005 m. Londono metro sprogdinimus, 2008 m. Mumbajaus atakas, 2002 m. Balio sprogdinimus ir pan.[16] Jos gali būti remiamos tarptautinių terorizmo organizacijų, valstybių, atstovauti religinius judėjimus ar teigti, jog atstovauja. Patį teroristą labiau motyvuoja solidarumo, vieningumo su savo draugais, organizacija jausmas nei politiniai ar strateginiai tikslai, kurie dažnai būna prieštaringi ir migloti.[12]

Tyrimais nustatyta, jog dauguma teroristų yra iš pasiturinčių šeimų, žymi jų dalis turi aukštesnįjį ar net ir aukštąjį išsilavinimą.[17]. Saugodamiesi demaskavimo, teroristai stengiasi įsilieti į aplinką įprasta apranga ir elgesiu taip kuo mažiau atkreipdami į save dėmesį iki pat teroro atakos pradžios.[18][19] Daugumą terorizmo atakų įvykdo kariui tinkamo 16–40 metų amžiaus vyrai.[19]

Šaltiniai

Nuorodos