Izraelio–Palestinos konfliktas

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Arabų–Izraelio konfliktas.

Vieši pareiškimai dėl pretenzijų į žydų tėvynę Palestinoje, įskaitant 1897 m. pirmąjį sionistų kongresą ir 1917 m. Balfūro deklaraciją, sukėlė ankstyvą įtampą regione. Tuo metu regione buvo nedidelė žydų mažuma, nors ji augo dėl didelės žydų imigracijos. Įgyvendinus Palestinos mandatą, įpareigojusį Britanijos vyriausybę „įkurti Palestinoje nacionalinius žydų tautos namus“, įtampa peraugo į religinį konfliktą tarp žydų ir arabų.^[13][14] Bandymai išspręsti ankstyvą konfliktą baigėsi 1947 m. Jungtinių Tautų Palestinos padalijimo planu ir 1947–1949 m. Palestinos karu, žyminčiu platesnio Arabų–Izraelio konflikto pradžią. Dabartinis Izraelio ir Palestinos status quo atsirado po Izraelio karinės palestiniečių teritorijų okupacijos 1967 m. Šešių dienų kare.

Nepaisant ilgalaikio taikos proceso, izraeliečiams ir palestiniečiams nepavyko pasiekti galutinio taikos susitarimo. 1993–1995 m. Oslo susitarimais buvo padaryta pažanga siekiant dviejų valstybių sprendimo, tačiau šiandien palestiniečiai vis dar patiria Izraelio karinę okupaciją Gazos Ruože ir 165 „salose“ Vakarų Krante. Pagrindinės problemos, kurios sustabdė tolesnę pažangą, yra saugumas, sienos, vandenų tvarka, Jeruzalės kontrolė, Izraelio gyvenvietės,^[15] Palestinos judėjimo laisvė^[16] ir palestiniečių teisė grįžti. Konflikto smurtas regione, kuriame gausu istorinių, kultūrinių ir religinių vietų, buvo daugelio tarptautinių konferencijų, nagrinėjančių istorines teises, saugumo ir žmogaus teises, tema. Smurtas taip pat buvo veiksnys, trukdantis turizmui ir apskritai patekimui į karštąsias teritorijas.^[17] Buvo daug bandymų tarpininkauti dėl dviejų valstybių sprendimo, apimančio nepriklausomos Palestinos valstybės sukūrimą kartu su Izraelio valstybe (po Izraelio įkūrimo 1948 m.). 2007 m. dauguma izraeliečių ir palestiniečių, remiantis apklausomis, pirmenybę teikė dviejų valstybių, o ne bet kokiam kitam sprendimui.^[18]

Dvi šalys, šiuo metu dalyvaujančios tiesioginėse derybose, yra Izraelio vyriausybė, vadovaujama Naftalio Beneto, ir Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO), vadovaujama Mahmudo Abaso. Oficialioms deryboms tarpininkauja tarptautinis kontingentas, vadinamas Artimųjų Rytų Ketvertu, kuriam atstovauja specialusis pasiuntinys. Jį sudaro JAV, Rusija, Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos. Arabų Lyga yra dar vienas svarbus veikėjas, pasiūlęs alternatyvų taikos planą. Egiptas, Arabų Lygos steigėjas, istoriškai buvo pagrindinis jo dalyvis. Jordanija, 1988 m. atsisakiusi pretenzijų į Vakarų Krantą ir užimanti ypatingą vaidmenį musulmonų šventovėse Jeruzalėje, taip pat buvo pagrindinė veikėja.

Nuo 2006 m. Palestinos pusę skaldo konfliktas tarp dviejų pagrindinių grupuočių: tradiciškai dominuojančios partijos „Fatah“ ir jos vėlesnio varžovo rinkimuose „Hamas“, kuris taip pat veikia kaip karinė organizacija. Po Hamas pergalės rinkimuose 2006 m., Ketvertas būsimą užsienio pagalbą Palestinos autonomijai (PA) siejo su būsimos vyriausybės įsipareigojimu nenaudoti smurto, pripažinti Izraelio valstybę ir pritarti ankstesniems susitarimams. „Hamas“ atmetė šiuos reikalavimus,^[19] todėl Ketvertas sustabdė savo užsienio pagalbos programą, o izraeliečiai įvedė ekonomines sankcijas.^[20] Po metų, kai 2007 m. birželį Hamas užgrobė Gazos Ruožą, teritorija buvo padalinta tarp „Fatah“ Vakarų Krante ir „Hamas“ Gazos Ruože. Dėl valdymo padalijimo tarp partijų žlugo dvišalis Palestinos autonomijos valdymas. Tačiau 2014 m. buvo suformuota Palestinos vienybės vyriausybė, kurią sudaro ir Fatah, ir Hamas. Paskutinis taikos derybų etapas prasidėjo 2013 m. liepą ir buvo sustabdytas 2014 m.

2021 m. gegužę, didėjant įtampai, Izraelio ir Palestinos krizė prasidėjo protestais, kurie peraugo į raketų atakas iš Gazos ir Izraelio oro antskrydžius.