Palestinos valstybė

Pagrindiniai straipsniai – Palestinos regionas ir Izraelio–Palestinos konfliktas.

Palestinos žemė gyvenama nuo paleolito laikų. Joje kūrėsi pirmosios žmonių gyvenvietės pasaulyje, tokios, kaip Jerichas. Senovėje ji priklausė kanaaniečiams, vėliau užkariauta žydų. Kraštas buvo vis užkariaujamas aplinkinių galingų imperijų – egiptiečių, asirų, babiloniečių, persų, romėnų, bizantiečių, kryžininkų, arabų, turkų, osmanų. Viduramžiais Palestina arabizavosi, čia paplito islamas.

Palestinos padalijimas ir arabų–Izraelio karai

Šiuolaikinės Palestinos susikūrimas siejamas su 1920–1948 m. gyvavusiu britų Palestinos mandatu. 1947 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pritarė rezoliucijai, numatančiai panaikinti britų mandatą ir padalyti Palestiną į dvi valstybes: žydų ir arabų. Jeruzalei turėjo būti suteiktas tarptautinis statusas. Žydai planui pritarė, o arabai prieštaravo. 1948 m. gegužės 14 d. Davidas Ben Gurijonas paskelbė Izraelios valstybės įkūrimą. Kitą dieną Egipto, Transjordanijos, Irako, Sirijos, Libano, Saudo Arabijos ir Jemeno kariuomenės įžengė į Izraelį, pradėdamos Pirmąjį arabų–Izraelio karą. Jo metu Izraelis užėmė dar 6 700 km² Palestinos teritorijos (su Vakarų Jeruzale), Egiptas okupavo Gazos Ruožą, Transjordanija – Vakarų Krantą (su Rytų Jeruzale), kurį 1950 m. aneksavo. Per 1967 m. Šešių dienų karą Izraelis užpuolė Egiptą, Jordaniją ir Siriją, okupavo Vakarų Krantą, Gazos Ruožą, Sinajaus pusiasalį ir Golano aukštumas.^[19]

1964 m. įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO), kurios tikslas – priešintis Izraeliui. Jos chartijoje Palestinos ribos apibrėžtos kaip visa mandatinė teritorija, įskaitant Izraelį. Po Šešių dienų karo PIO pasitraukė į Jordaniją, 1971 m. – į Libaną.^[20]

1974 m. Arabų lygos viršūnių susitikime PIO pripažinta „vienintele teisėta palestiniečių tautos atstove“ ir dar kartą patvirtinta „jų teisė įkurti nepriklausomą valstybę“.^[21] 1974 m. JT Generalinė Asamblėja suteikė PIO stebėtojos statusą Jungtinėse Tautose.^[22][23] 1988 m. lapkričio 15 d. palestiniečiams paskelbus apie Palestinos valstybės įkūrimą, Asamblėja jį pripažino ir nusprendė vartoti pavadinimą „Palestina“ vietoje „Palestinos išsivadavimo organizacija“.^[24][25] Nepaisant to, PIO nedalyvavo JT kaip Palestinos valstybės vyriausybė.^[26]

1979 m. Kamp Deivido susitarimais Egiptas atsisakė bet kokių pretenzijų į Gazos Ruožą. 1988 m. liepą Jordanija atsisakė pretenzijų į Vakarų Krantą (išskyrus Charamo al Šarifo globą) PIO naudai. 1988 m. lapkritį Palestinos nacionalinei tarybai paskelbus „Palestinos valstybės“ įkūrimą, kitą mėnesį ją pripažino daug valstybių, įskaitant Egiptą ir Jordaniją.

Oslo susitarimai ir Palestinos autonomija

1993 m. PIO ir Izraelis pasirašė Oslo I sutartį, kuria PIO pripažino Izraelio teisę egzistuoti, o Izraelis – PIO palestiniečių tautos atstove.^[27] Remiantis Oslo I sutartimi, 1994 m. Gazos Ruože ir dalyje Vakarų Kranto (srityse A ir B) įkurta Palestinos autonomija.^[28][29] 2007 m. Palestinos autonomija faktiškai suskilo į dvi dalis: „Hamas“ kontroliuojamą Gazos Ruožą ir „Fatah“ kontroliuojamą Vakarų Krantą.^[14] 2014 m. „Fatah“ ir „Hamas“ pasirašė taikos sutartį ir sudarė nacionalinės vienybės vyriausybę.^[30]

Remiantis Oslo susitarimais, Vakarų Kranto teritorija buvo suskirstyta į 3 sritis: A, B ir C. A srityje Palestinos autonomija gavo civilinę ir vidaus saugumo kontrolę, B srityje – civilinę kontrolę, C srityje – jokios kontrolės. 2005 m. Izraelis pasitraukė iš Gazos Ruožo ir perdavė jį valdyti Palestinos autonomijai.2006 m. „Hamas“ laimėjo parlamento rinkimus ir perėmė valdžią Gazos Ruože. Nuo 2007 m. „Hamas“ valdo Gazos Ruožą, „Fatah“ – Vakarų Krantą.^[31]

Pagrindinis straipsnis – Palestinos tarptautinis pripažinimas.

Palestinos valstybę yra pripažinusios 140 iš 193 JT narių, o nuo 2012 m. ji Jungtinėse Tautose turi valstybės stebėtojos statusą.^[16][17][18]

2012 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 67/19, kuria Palestinai suteiktas valstybės stebėtojos statusas Jungtinėse Tautose.^[32] Tokį pat statusą turi ir Vatikanas.^[33] 2024 m. duomenimis, 140 iš 193 (72 %) Jungtinių Tautų narių yra pripažinusios Palestinos valstybę.^[34] Dauguma valstybių, nepripažįstančių Palestinos valstybės, laiko PIO „palestiniečių tautos atstove“.

Teritorijos, į kurias pretenduoja Palestinos valstybė, yra pietiniame Levante. Gazos Ruožas vakaruose ribojasi su Viduržemio jūra, pietuose – su Egiptu, šiaurėje ir rytuose – su Izraeliu. Vakarų Krantas rytuose ribojasi su Jordanija, šiaurėje, pietuose ir vakaruose – su Izraeliu. Abu Palestinos anklavai vienas nuo kito yra atskirti Izraelio. Palestinos valstybė pagal plotą užima 163 vietą pasaulyje.^[1][35][36]

Reljefas

Paviršius labai nelygus – vakaruose iškilę Judėjos kalnai, kurie rytuose palaipsniui leidžiasi į Jordano slėnį, kol pasiekia žemiausią Žemės sausumos tašką – Negyvąją jūrą. Tiesa, Jordano ir Negyvosios jūros pakrantės faktiškai valdomos Izraelio. Centrinę dalį daugiausia užima Judėjos dykuma, o pietuose plyti Negevo dykumos pakraščiai. Gausu kanjonų, tarpeklių, uolynų.

Teritorijoje yra trys sausumos ekoregionai: Rytų Viduržemio jūros spygliuočiai–sklerofiliniai–plačialapiai miškai, Arabijos dykuma ir Mesopotamijos krūmų dykuma.

Klimatas

Temperatūros Palestinoje labai skiriasi. Klimatas Vakarų Krante daugiausia mediteraninis, šiek tiek vėsesnis aukštesnėse vakarinėse vietovėse. Rytuose Vakarų Krantas apima didžiąją Judėjos dykumos dalį, įskaitant vakarinę Negyvosios jūros pakrantę, kuriai būdingas sausas ir karštas klimatas. Gazos Ruože vyrauja karštas pusiau aridinis klimatas su švelniomis žiemomis ir sausomis karštomis vasaromis. Pavasaris ateina maždaug kovo–balandžio mėn., o karščiausi mėnesiai yra liepa ir rugpjūtis, kurių vidutinė temperatūra siekia 33 °C. Šalčiausias mėnuo yra sausis, kai temperatūra įprastai siekia 7 °C. Lietus yra negausus ir įprastai iškrinta lapkričio–kovo mėn., o metinis kritulių kiekis siekia 116 mm.^[37]

Augalija

Augmenija skurdi – pusdykumių ir stepių krūmokšniai, oazėse – palmių giraitės. Didelė dalis kraštovaizdžių sukultūrinta, įvestos vaiskrūmių plantacijos.

Aplinkos apsauga

Palestina turi daug aplinkosaugos problemų. Gazos Ruožas susiduria su dykumėjimu, gėlo vandens druskinimu, nuotekų valymu, vandeniu plintančiomis ligomis, dirvožemio degradacija ir kt. Vakarų Krante susiduriama su panašiomis problemomis, ten daugiau gėlo vandens, nors prieiga prie jo apribota.^[38]

Palestinos valstybę sudaro šios su Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) susijusios institucijos:

• Palestinos prezidentas^[39] – skiriamas Palestinos centrinės tarybos;^[40]
• Palestinos nacionalinė taryba – įstatymų leidžiamoji institucija, įkūrusi Palestinos valstybę;^[41]
• Palestinos išsivadavimo organizacijos vykdomasis komitetas – atlieka vyriausybės tremtyje funkcijas, vykdydamas užsienio politiką.^{[42][43][44][45]}

Šias institucijas reikėtų atskirti nuo Palestinos autonomijos prezidento, Palestinos įstatymų leidžiamosios tarybos ir PA ministrų kabineto, kurie yra Palestinos autonomijos institucijos.

Pagrindinis straipsnis – Palestinos muchafazos.

Palestina administraciškai suskirstyta į 16 muchafazų, iš kurių 5 yra Gazos Ruože, o 11 – Vakarų Krante.

A, B ir C sritys

Remiantis Oslo II sutartimi, Vakarų Kranto muchafazos yra suskirstytos į tris sritis: A, B ir C. A srityje (18 % Vakarų Kranto teritorijos) Palestinos autonomija turi civilinę ir vidaus saugumo valdžią.^[47][48] B srityje (22 % teritorijos) Palestinos autonomija turi civilinę, Izraelis – vidaus saugumo valdžią.^[47][48] C srityje (60 % teritorijos) civilinė ir vidaus saugumo valdžia priklauso tik Izraeliui.^[47] Daugiau nei 99 % C srities palestiniečiams yra uždrausta.^[49] C srities gyvenvietėse (nausėdijose) gyvena apie 330 000 žydų.^[50] Nors C srityje galioja karo padėtis, ten gyvenantys žydai turi visas pilietines teises.^[51]

Rytų Jeruzalę Izraelis administruoja kaip Jeruzalės apygardos dalį, tačiau Palestina laiko ją Jeruzalės muchafazos dalimi. 1967 m., po Šešių dienų karo, Izraelis aneksavo Rytų Jeruzalę, o 1980 m. paskelbė Jeruzalę nedaloma savo sostine.^[47] Šios aneksijos nepripažįsta jokia valstybė. 2010 m. Rytų Jeruzalėje gyveno 456 000 žmonių, iš jų 60 % buvo palestiniečiai, 40 % – izraeliečiai.^[47][52]

2021 m., pasak Palestinos centrinio statistikos biuro, 6020 km² ploto teritorijoje gyveno 5 227 193 gyventojai.^[3] Gyventojų vidutinis tankis 827 žm./km².^[36] Palestinos gyventojai – tai dažniausiai (palestiniečiai) arabiškai kalbantys žmonės, kurių giminės šaknys yra Palestinoje. 1968 metų Palestinos Nacionalinis Susirinkimas palestiniečius įvardijo kaip atskirą arabų tautą, kuri buvo apgyvendinusi Palestiną iki 1947 metų. Britų valdymo mandato metu nuo 1918 iki 1948 metų Palestinos gyventoju buvo įvardijamas bet kuris Palestinoje gyvenantis žmogus, nepriklausomai nuo jo tautybės.

Dykumose taip pat gyvena klajokliai beduinai.

Švietimas

Remiantis 2014 m. Jungtinių Tautų plėtros programos ataskaita, Palestinos gyventojų raštingumas siekė 96,3 %. Vyresnių nei 15 metų moterų neraštingumas siekia 5,9 %, vyrų – 1,6 %.^[53] Moterų neraštingumas sumažėjo nuo 20,3 % 1997 m. iki mažiau nei 6 % 2014 m.^[53]

Religija

Islamą, valstybinę šalies religiją, išpažįsta 93 % gyventojų.^[54] Didžioji dalis jų – sunitai.^[55] Yra apie 6 % krikščionių, 1 % sudaro drūzai, samariečiai ir kitos mažos religinės bendruomenės.^[56]

Turizmas

Palestinos turizmas apima Rytų Jeruzalę, Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą. 2010 m. Palestinoje apsilankė 4,6 mln. žmonių. 2,2 mln. iš jų buvo užsienio, 2,7 mln. – vietiniai turistai.^[57] Paskutinį 2012 m. ketvirtį Vakarų Kranto viešbučiuose apsistojo per 150 000 svečių: 40 % buvo europiečiai, 9 % – iš JAV ir Kanados.^[58] 2013 m. Palestinos autonomijos turizmo ministrė Rula Ma’ay’a teigė, kad siekiama paskatinti tarptautinius vizitus į Palestiną, tačiau okupacija yra pagrindinis veiksnys, neleidžiantis turizmo sektoriui tapti pagrindiniu palestiniečių pajamų šaltiniu.^[59] Užsienio piliečiams netaikomos kitos vizos sąlygos, išskyrus tas, kurias nustato Izraelio vizų politika. Patekimą į Jeruzalę, Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą visiškai kontroliuoja Izraelis. Norint patekti į okupuotas Palestinos teritorijas, reikalingas tik galiojantis tarptautinis pasas.^[60]

Komunikacijos

Palestinos centrinis statistikos biuras (PCBS) ir Telekomunikacijų ir informacinių technologijų ministerija pranešė, kad 2010 m. Palestinoje buvo 4,2 mln. mobiliojo ryšio abonentų. 97 % Palestinos namų ūkių turi bent vieną mobiliojo ryšio liniją, 86 % – bent vieną išmanųjį telefoną (91 % Vakarų Krante ir 78 % Gazos Ruože). Apie 80 % Palestinos namų ūkių turi prieigą prie interneto, o maždaug trečdalis turi kompiuterį.^[61]

Vandens tiekimas ir sanitarija

Dėl Izraelio okupacijos Palestinoje būdingas didelis vandens trūkumas. Palestinos vandens išteklius visiškai kontroliuoja Izraelis, o požeminio vandens padalijimui taikomos Oslo II sutarties nuostatos.

Paprastai vandens kokybė Gazos Ruože yra žymiai prastesnė negu Vakarų Krante. Maždaug nuo trečdalio iki pusės Palestinoje tiekiamo vandens prarandama paskirstymo tinkle. Ilgalaikė Gazos Ruožo blokada ir 2008–2009 m. Gazos karas padarė didelę žalą ruožo infrastruktūrai.^[62][63] Nuotekų valymo įrenginiai nepajėgūs išvalyti visų susidarančių nuotekų, todėl vanduo labai teršiamas.^[64] Sektoriaus plėtra labai priklauso nuo išorės finansavimo.^[65]

Žiniasklaida

Palestinoje yra keletas laikraščių, naujienų agentūrų ir palydovinės televizijos stočių. Pagrindinės naujienų agentūros apima „Ma’an News Agency“, „Wafa“, „Palestine News Network“. Pagrindiniai palydoviniai transliuotojai: „Al-Aqsa TV“, „Al-Quds TV“, „Sanabel TV“.

Sportas

Populiariausia sporto šaka Palestinoje – futbolas. Tarptautiniame futbole šaliai atstovauja Palestinos vyrų futbolo rinktinė.^[66]

• Palestinos autonomija