Šventosios Romos imperijos imperatorius
 | Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Romėnų imperatorius lot. Imperator Romanorum vok. Kaiser der Römer | |
 Habsburgų imperatorių naudotas imperatoriškasis herbas | |
 Paskutinis Šventosios Romos imperijos imperatorius Pranciškus II (1768–1835) | |
| Įkurta | 962 arba 800 m. |
|---|---|
| Panaikinta | 1806 m. rugpjūčio 6 d. |
| Pirmas | Otonas I arba Karolis Didysis |
| Paskutinis | Pranciškus II |
| Sąrašas:Šventosios Romos imperijos imperatoriai | |
Šventosios Romos imperijos imperatorius, oficialiai romėnų imperatorius – renkamas monarchas, valdantis visą Šventąją Romos imperiją – Centrinės Europos valstybę, egzistavusią nuo vidurinių amžių iki naujųjų laikų.
Šventoji Romos imperija susikūrė iš Karolingų Rytų Frankų karalystės valdant Karoliui Didžiajam. Pirmuoju Šventosios Romos imperijos imperatoriumi buvo karūnuotas Saksonijos valdovas Otonas I. Jį 962 m. vasario 2 d. imperatoriumi karūnavo popiežius Jonas XII, nors pati imperija buvo pradėta vadinti „Šventąja Romos imperija“ tik vėliau. Šventosios Romos imperatoriai buvo popiežiaus karūnuojami iki XVI a. Paskutinis imperatorius Pranciškus II sosto atsižadėjo Napoleono karų metu 1806 m. Imperatoriaus institucija ir pati imperija nustojo egzistavusi.
Žodis „Romos“ imperatoriaus titule atspindėjo translatio imperii (valdymo perdavimo) principą, pagal kurį Šventosios Romos imperijos imperatoriai buvo laikomi Vakarų Romos imperijos imperatorių titulo paveldėtojais, į kurį Vakaruose niekas nepretendavo po Julijaus Nepoto mirties 480 m.
Šventosios Romos imperijos įkūrimas
Valdant Otonui I (912–973) didžioji dalis buvusio Karolingų valdytos Rytų Frankų karalystės tapo Šventąja Romos imperija. Vokiečių kunigaikščiai vieną iš savęs išrinkdavo Vokietijos karaliumi, kurį imperatoriumi karūnuodavo popiežius. Paskutinis popiežiaus karūnuotas imperatorius buvo Karolis V. Visi vėlesni imperatoriai teisiškai buvo išrinktieji imperatoriai, paprastai vadinti tiesiog imperatoriais.
Konfliktas su popiežiumi
Imperatorius titulas buvo svarbus ir tuo, kad jis reiškė, kad jo turėtojas yra Katalikų bažnyčios gynėjas. Viduriniaisiais amžiais augant popiežių galiai popiežiai ir imperatoriai pradėjo konfliktuoti dėl bažnyčios administravimo. Geriausiai žinomas ir aštriausias konfliktas buvo žinomas kaip „Kova dėl investitūros“, vykęs XI a. tarp imperatoriaus Henriko IV ir popiežiaus Grigaliaus VII.
Paveldėjimas
Karaliaus titulo paveldėjimas priklausė nuo įvairių prieštaringų veiksnių. Rinkimų buvimas rodo, kad Vokietijos karaliaus titulas buvo paveldimas tik iš dalies, skirtingai nuo Prancūzijos karaliaus titulo. Paprastai valdžia likdavo tai pačiai dinastijai, kol giminėje nelikdavo vyriškos lyties atstovų.
Dalis istorikų mano, kad rinkimai dažniausiai būdavo naudojami tik sprendžiant konfliktus, kai dinastinio paveldėjimo taisyklės būdavo neaiškios. Rinkimų proceso buvimas reiškė, kad pirmieji kandidatai turėdavo daryti tam tikras nuolaidas, kad kurfiurstus (elektorius) – imperatoriaus rinkėjus – išlaikytų savo pusėje. Tai buvo vadinama „rinkimų kapituliacija“ (vok. Wahlkapitulationen).
Pagal 1356 m. aukso bulę Kurfiurstų kolegija sudarė septyni kunigaikščiai (trys arkivyskupai ir keturi kunigaikščiai pasauliečiai). Ši taisyklė galiojo iki 1648 m., kai po Trisdešimties metų karo prireikė kolegiją papildyti dar vienu elektoriumi, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp protestantų ir katalikų grupuočių imperijoje. Kolegija dar vienu rinkiku buvo papildyta 1690 m. 1803 m., likus trejiems metams iki imperijos išformavimo, visa rinkėjų taryba buvo pergrupuota.
Po 1438 m. Habsburgai ir Habsburgai Lotaringai išlaikė karaliaus titulą savo rankose, išskyrus vieną išimtį – Imperatorių Karolį VII, priklausiusį Vitelsbachų dinastijai. Maksimilianas I (buvęs imperatoriumi 1508–1519 m. ir jo pasekėjai nebekeliaudavo į Romą (buvusią ne imperijoje, o nepriklausomoje Popiežiaus valstybėje), kad ten popiežius juos karūnuotų imperatoriais. Nuo tada imperatoriai buvo išrinktieji Romos imperatoriai (vok. Erwählter Römischer Kaiser). Vienintelis iš jų Karolis V buvo popiežiaus karūnuotas, o iki tos karūnacijos irgi buvo išrinktasis imperatorius.
Imperatoriai buvo karūnuojami specialioje ceremonijoje, tradiciškai vykdytoje popiežiaus Romoje, naudojant imperatoriaus regalijas. Be šios karūnacijos Vokietijos karalius, nežiūrint turimų valdovo galių, negalėjo vadintis imperatoriumi. 1508 m. Popiežius Julijus II leido Maksimilianui I naudoti imperatoriaus titulą be karūnacijos Romoje, Jo titulas buvo kvalifikuotas kaip (lot. Electus Romanorum Imperator) 'išrinktasis romėnų imperatorius'. Maksimiliano įpėdiniai perėmė tą patį titulą, kurį jie paprastai naudodavo tapę vieninteliais Šventosios Romos imperijos valdovais. Pirmasis Maksimiliano I įpėdinis Karolis V buvo paskutinis Šventosios Romos imperijos imperatorius, kuris buvo popiežiaus karūnuotas imperatoriumi.