Juanų dinastija

Juanų dinastijos pradžia

Oficialiai pirmasis Juan imperatorius buvo Temüjin (Čingischanas). Išsikovojęs valdžią savo gentyje, tuo metu nominaliai valdytoje džurčenų Dzin dinastijos, Temüjinas ėmė puldinėti gretimas gentis. Derindamas diplomatiją, karinę jėgą, žmonių valdymą, Temüjinas suvienijo paskiras gentis į vieną tautą. Tuomet jis gavo vardą Čingischanas„ – “Visuotinis valdovas". Tai buvo Mongolijos gimimas.

Savo įpėdiniu Čingischanas pasirinko trečiąjį sūnų Ogedei ir nurodė, kaip iš jo tiesioginių palikuonių turės būti renkami būsimieji chanai.

Mongolai tęsė nukariavimus. 1209 m. Vakarų Sia (Xi Xia) imperatorius pripažino Čingischano viršenybę. 1234 m. galutinai įveikta Dzin dinastija (džurčenų valstybė). Tuomet prasidėjo konfliktai su Pietų Song, o 1235 m. – karai. Möngke chanas užėmė Junaną, įsiveržė į Indokiniją. Šio chano nukariavimai palengvino galutinį Song sužlugdymą. Möngke chanui mirus nuo dizenterijos, mongolų imperijoje prasidėjo pilietinis karas, gerokai susilpninęs valstybę. Naujas chanas buvo Chubilajus, Čingischano vaikaitis.

Chubilajus chanu tapo 1260 m. 1264 m. nauja savo sostine paskelbė ir perstatė Khanbaliq miestą (Dàdū 大都, dab. Pekinas). Puolė Pietų Song. 1271 m. įkūrė Juan dinastiją. 1272 m. Dadu tapo Juan sostine. 1279 m. Juan pajėgos užėmė Guangdžou – ši data žymi Pietų Song pabaigą ir tikrąjį Juan įsitvirtinimą Kinijos regione. Chubilajus tapo Kinijos imperatoriumi ir pradėjo reformuoti valdymą. Stengėsi tapti absoliučiu monarchu, reformavo daug valdžios institucijų, ypač mokesčių tarnybas.

Nors Chubilajus teoriškai buvo visos Mongolijos imperijos valdovas, jam labiausiai rūpėjo Kinija. Po jo mirties 1294 m. imperija praktiškai subyrėjo į nepriklausomus chanatus.

Valdymas

Kinijos istorija
Legendiniai valdovai
Sia dinastija
Šangų dinastija
Džou dinastija
Činų dinastija
Hanų dinastija
Šešių dinastijų laikotarpis
Trys valstybės
Vakarų Dzin
Pietų ir šiaurės dinastijos
Sui dinastija
Tangų dinastija
5 dinastijos ir 10 karalysčių
Songų dinastija
Juan dinastija
Mingų dinastija
Čingų dinastija
Kinijos Respublika
Kinijos Liaudies Respublika

Mongolijos istorija
Šiongnu (imperija), Dinglingai
Šianbai (konfederacija)
Tabgačai, Tiele
Žoužanų kaganatas
Tiurkų kaganatas
Uigūrų kaganatas
Kirgizai (Kaganatas)
Kidaniai (Liao)
Mongolų imperija
Juan dinastija
Šiaurės Juan dinastija
Čing dinastija
Mongolijos Liaudies Respublika
Mongolija

Visuomenė buvo padalinta į grupes: mongolus, Centrinės Azijos tautas (tibetiečiai, uigūrai), hanius ir pietinių regionų tautas. Svarbiausi postai atitekdavo tik mongolams. Daugiausia privilegijų turėjo mongolai ir kitos ne kinų tautos, o kinai gaudavo tik smulkesnius postus. Kinams taip pat būdavo skiriamos sunkiausios bausmės, įvestos įvairios kvotos tautybėms, pvz., valstybiniuose egzaminuose, buvo draudžiama tuoktis žmonėms iš skirtingų grupių.

Paveldėjimo problema Juan dinastijoje buvo ryški. Chubilajus savo įpėdiniu pasirinko sūnų Džendziną (Zhenjin), tačiau šis mirė anksčau už tėvą, todėl kitu imperatoriumi tapo Džendzino sūnus Čengdzongas (Chengzong). Nors jis tęsė daugelį senelio darbų, jo valdymo laikotarpiu Juan dinastija ėmė smukti. Kitas imperatorius buvo Udzongas (Wuzong), sustabdęs Kublajaus pradėtus darbus. Jo valdymas pasižymėjo finansiniais sunkumais. Ketvirtasis imperatorius Žendzongas (Renzong) buvo paskutinis stipresnis imperatorius. Jis buvo atviras Kinijos kultūrai, kas sukėlė mongolų elito nepasitenkinimą. Žendzongas įvedė egzaminus norintiems tapti valdininkais.

Žlugimas

Pagrindinės Juan žlugimo priežastys buvo netvarka mongolų administracinėse taisyklėse, valdininkų godumas, popierinių pinigų infliacija, kinų patiriama priespauda, valstietijos skurdas. Dėl šių priežasčių 1351 m. prasidėjo maištai, ypač gausūs aplink Šandongo provinciją. Pagrindinis judėjimas vadinosi „Raudonieji raiščiai“.

Dinastija buvo viena iš trumpiausiai valdžiusių Kinijos dinastijų. Kublajaus įpėdiniai ilgainiui sinizavosi ir prarado įtaką kituose mongoliškuose kraštuose Azijoje: ten į juos žiūrėta kaip į „pernelyg kiniškus“. Pamažu jie prarado valdžią ir Kinijoje. Paskutinių Juan imperatorių valdymo laikotarpiai buvo trumpi, pilni intrigų. Šalyje siautė plėšikai, o Juan armija nesikišo. Imperatorius Ingdzongas (Yingzong) valdė tik dvejus metus, jį nuvertė penki princai ir į sostą pasodino Taidingdi. Paskutinį Kublajaus įpėdinį iš sostinės 1368 m. išvijo Ming dinastijos įkūrėjas Džu Juandžangas.

Tolesnė dinastijos istorija

Pagrindinis straipsnis: Šiaurės Juan dinastija

Mongolai pasitraukė į Mongoliją, kur toliau gyvavo Juan dinastija, istorikų vadinama „šiaurės Juan“. Ming ir Juan dinastijos viena kitos legitimumą neigė, tačiau istorikai legitimiąja dinastija laiko Ming.

1380 m. kinų kariuomenė įsiveržė į Mongoliją ir 1388 m. išplėšė pergalę. Į nelaisvę paimta apie 70 000 mongolų, sugriauta mongolų sostinė Karakorumas. Po aštuonerių metų į Mongolijos sostą atsisėdo Kublajaus palikuonis Yesüder. Mongolai mokėjo Ming dinastijai duoklę.

XVII a. mongolus puldinėjo mandžiūrai. 1634 m. paskutinis mongolų didysis chanas Ligdan mirė pakeliui į Tibetą. Jo sūnus pasidavė mandžiūrams ir atidavė jų valdovui Juan imperatoriaus antspaudą. Pastarasis valdovas 1636 įkūrė Čing dinastiją kaip Juan dinastijos įpėdinę.

Mongolai mažai domėjosi kinų kultūra.

Čingischanas buvo palankus daoizmui, bet vėliau ypač suklestėjo tibetietiškas budizmas. Juan valdžia buvo palanki islamui, formavosi musulmonų bendruomenės.

Mongolai pertvarkė ir patobulino kelių sistemą. Norint užkirsti kelią badui, visoje imperijoje pristatyta grūdų saugyklų. Perstatytas Pekinas ir rūmai jame.

Juan laikotarpiu ypač vystėsi drama ir romanas, plito rašytinė kalba. Klestėjo prekyba tarp Rytų ir Vakarų. Į Vakarus atėjo kiniški išradimai: parakas, spausdinimas, porcelianas, žaidimo kortos, medicininė literatūra. Valdant Kublai chanui, Kinijoje lankėsi Marko Polo. Keliautojai iš Vakarų į Kiniją atvežė naujovių, pvz., pagalbą hidraulinėje inžinerijoje. Kinijoje atsirado maistinis augalas gaolianas.