Euromaidanas

2012 m. kovo 30 d. Ukraina ir ES parafavo asociacijos sutartį^[28], tačiau ES lyderiai nurodė ratifikuosiantys susitarimą tada, kai Ukraina imsis demokratinių reformų, susijusių su teisine sistema, įskaitant buvusios premjerės Julijos Tymošenko ir Jurijaus Lucenkos įkalinimą. Prezidentas Viktoras Janukovyčius spaudė parlamentą priimti įstatymus, kurie atitiktų būtinus ES kriterijus. 2013 m. rugsėjo 25 d. Aukščiausios Rados (parlamento) pirmininkas Volodymyras Rybakas pareiškė esąs įsitikinęs, jog reikiami įstatymai bus priimti, nes Radoje šiuo klausimu sutaria visi, išskyrus Ukrainos komunistų partiją. 2013 m. lapkričio 21 d. Ukrainos vyriausybė dekretu sustabdė šalies pasiruošimą ratifikuoti sutartį, motyvuodama esamos pramoninės produkcijos nukritimu ir santykių su NVS šalimis pablogėjimu, neatmesdama galimybės sutartį ratifikuoti vėliau ateityje.

Tokiu sprendimu pasipiktinę žmonės išėjo į Kijevo, Charkivo, Donecko, Dnipro, Luhansko, Lvovo, Užhorodo ir kt. miestų gatves. Lapkričio 24 d. Lvovo Laisvės prospekte susirinko 25–30 tūkst. protestuotojų, Kijevo centrinėje Nepriklausomybės aikštėje – 100 000–200 000 žmonių. Ukrainos palaikymo akcijos, dažniausiai didžiąja dalimi organizuojamos vietinių ukrainiečių, vyko įvairiuose Europos, JAV ir Kanados miestuose. Akcija Ukrainos eurointegracijai palaikyti surengta ir Vilniuje.^[29]

Lapkričio 30 d. naktį specialiosios milicijos pajėgos „Berkut“, ginkluotos lazdomis, garinėmis granatomis ir ašarinėmis dujoms, išvaikė visus protestuotojus iš Nepriklausomybės aikštės. Oficialiai patvirtinta, jog sužeisti 79 žmonės. Tokie veiksmai sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą, gruodžio 1 d. Kijevo centre, įvairiais duomenimis, susirinko nuo 400 iki 800 tūkstančių žmonių. Bankova gatvėje, netoli prezidentūros, kilo susirėmimai su policija. Gruodžio 8 d. opozicija paskelbė „Milijono maršą“, tiek milicijos, tiek opozicijos skaičiavimais, susirinko per milijoną protestuotojų. Po mitingo protestuotojų grupė nuvertė Lenino paminklą. Gruodžio 17 d. Rusijos ir Ukrainos prezidentai Vladimiras Putinas ir Viktoras Janukovyčius pasirašė veiksmų planą, kuriuo sumažinta dujų kaina Ukrainai bei susitarta dėl 15 mlrd. JAV dolerių vertės Ukrainos vertybinių popierių įsigijimo. 2014 m. sausio 16 d. Regionų partija, kartu su Komunistų partija bei kai kuriais nepriklausomais atstovais, parlamente priėmė įstatymus, kuriais nustatoma atsakomybė už metodus, naudojamus opozicijos Euromaidano protestuose: vyriausybinių pastatų užėmimą, veidų dengimą kaukėmis, šalmų dėvėjimą, nesuderintą palapinių, scenų, garso įrangos statymą, draudimas važiuoti didesnėmis nei penkių automobilių kolonomis. Taip pat patvirtinta lengvesnė parlamentarų teisinės neliečiamybės panaikinimo tvarka, griežtos nuostatos dėl galimai šmeižiančios informacijos skleidimo internete bei žiniasklaidoje. Jau devintąjį iš eilės sekmadienį, sausio 19 d., vyko masinis mitingas, kuriame dalyvavo per 200 tūkst. žmonių. Hruševskio gatvėje, kurioje įsikūrę vyriausybės pastatai, kilo radikalių protestuotojų susirėmimai su milicija, peraugę į riaušes. Sausio 28 d. dėl šių konfliktų Kijeve, atsistatydino Ukrainos premjeras Mykolas Azarovas.

Provakarietiškų jėgų pergalė vasario 22 d. lėmė protestų bangą pietrytinėje šalies dalyje, kur didelę dalį gyventojų sudaro rusai ir rusakalbiai. Tai lėmė teritorijų atsiskyrimus: kovo 17 d. Krymas ir Sevastopolis paskelbė nepriklausomybę, sekančią dieną – oficialiai prisijungė prie Rusijos. Balandį nepriklausomybę paskelbė Donecko Liaudies Respublika ir Luhansko Liaudies Respublika, kurios gegužės 24 d. paskelbė susijungimą į naują nepripažintą konfederacinę valstybę – Novorusiją (istorinis, dar Rusijos Imperijoje naudotas teritorijų į šiaurę nuo Juodosios ir Azovo jūrų pavadinimas).

Vikiteka: Euromaidanas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šis straipsnis apie „Ukraina“ yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.

• Stepan Bandera. Perspectives for Ukrainian Revolution (audiobook) Ukrainian Publishers House L.T.D. London.