Daržinis špinatas

Špinatų tėvynė – Senovės Persija, iš ten jie buvo įvežti į Kiniją. Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje auga kelios laukinių špinatų rūšys, panašios į kultūrinį špinatą, todėl yra nuomonių, kad jie gali būti kilę iš Kaukazo. Senovėje apie špinatus europiečiai nežinojo. Viduramžiais špinatų į Ispaniją atvežė arabai, kurie špinatus vadino „daržovių karaliais“. Europoje špinatai paplito Renesanso laikotarpiu. Juos labai mėgo vienuoliai ir pirmieji pradėjo auginti vienuolynų ūkiuose. To laikotarpio kulinarai špinatų sultimis dažydavo ledus, įvairius kremus bei padažus.

Špinatuose yra lengvai virškinamų baltymų, gausų vitaminų (C, B1, B2, P, K, E, D2), folio rūgšties ir karotino. Be to, juose yra daug jodo, mineralinių druskų (geležies, fosforo, magnio, kalio, natrio, kalcio).

Maistui vartojami jauni špinatų lapai, kol dar nėra išaugusių žiedstiebių. Susidarius žiedstiebiams, ne tik kietėja špinatų lapai ir blogėja jų skonis, bet ir lapuose padaugėja rūgštynių rūgšties, kuri žmogaus organizmui yra kenksminga. Todėl, jeigu maistui vartojami peraugę špinatų lapai, rūgštynių rūgščiai neutralizuoti rekomenduojama pridėti kreidos.

Iš špinatų lapų gaminamos vitaminingos salotos, verdamos sriubos, daromos tyrės, apkepai, garnyrai ir kiti patiekalai.

Špinatai auginami taip pat kaip salotos. Jie mėgsta trąšią ir drėgną dirvą. Šalčiams atsparūs, todėl, norint gauti ankstyvą derlių, juos galima sėti iš rudens arba anksti pavasarį. Skirtingų veislių špinatai užaugina stačius, maždaug 30 cm aukščio ir 15 cm į plotį išsidriekusius stiebus su lygiais ar raukšlėtais (net garbanotais) kotėtais, mėsingais, apvaliais ar į viršūnę smailėjančiais įvairaus intensyvumo žaliais lapais.