Vilnius yra vandenvardinis vietovardis – jam vardą davusi Vilnios upė, tekanti pro miestą.[4] Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Formos perėjimą nuo moteriškos į vyrišką galėjo lemti ir lenkų kalbos galūnė -o (iš Wilno), kuri dažniausiai verčiama vyriška, o ne moteriška gimine.[5] Taip pat gali būti, kad pats žodis miestas, būdamas vyriškos giminės, tarsi nusako poreikį jį vadinti vyriška gimine, kad nebūtų nesusipratimų vienodai vadinant ir upę, ir miestą.[6] Vardo Vilnius vyriška forma minima jau M. Daukšos 1595 m. išleistame katekizme. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.
Pastatai sudaro 20,2 % miesto teritorijos. Miškai sudaro 43,9 % miesto, vandenys 2,1 %.
Paviršius
Įsikūręs Baltijos aukštumų kalvyno juostoje, giliai išraižytoje vingiuoto Neries slėnio. Pietryčiuose paviršius kyla į kalvotą ir slėniuotą Medininkų aukštumą, šiaurėje – į ežeringą Aukštaičių aikštumą, kurios pietinis pakraštys – Riešės aukštuma – kyla ties šiaurės vakariniais miesto pakraščiais (pradedant Šeškine, Viršuliškėmis, Baltupiais, Santariškėmis). Šiaurės rytinė miesto dalis plyti Neries-Žeimenos žemumoje. Centrinė miesto dalis yra plačiame (~5 km) Neries senslėnyje, kuris link upės leidžiasi 8 terasomis. Gilų slėnį taip pat sudaro ir Neries intakas Vilnia. Aukštumos į senslėnį leidžiasi daugiausia stačiais, raguvų išraižytais, šaltiniuotais šlaitais.[7] Vietomis aukštumos priartėja prie pat upių ir taip dėl erozijos atsiveria skardžiai (pvz., Pūčkorių atodanga, Plikakalnio atodanga, Naujanerių atodanga).
Žemiausia miesto vieta (97 m) yra Neries pakrantėse, o aukščiausiai paviršius iškyla (234 m) Pavilnyje (Rokantiškių kalva).
Miestas patenka į Neries baseiną. Upė kerta miestą skersai. Iš rytų į Nerį labai vinguriuodama teka Vilnia su keletu trumpų intakų (Kaukysa, Murle), o pietinį miesto pakraštį juosia kitas Neries intakas – Vokė. Šiauriniais pakraščiais teka Neries intakas Riešė, be to, į Nerį miesto teritorijoje įteka dar keletas smulkių upelių – Antavilis, Veržuva, Upelė (su Dvarčione), Verkė, Turniškė, Cedronas, Sudervėlė).
Neryje yra susiformavusių bevardžių upinių salų ties Gariūnais, Vingio parku, Turniškėmis, tačiau tik viena ties Žvėrynu oficialiai vadinama Bebrų sala.
Šiaurės rytiniame Vilniaus pakraštyje plyti Šeškučių pelkė.
Gamta
Pagrindinis želdynų masyvas Vilniuje – visą šiaurės rytinę miesto pusę užimantis Lavoriškių-Nemenčinės miškų pakraštys (Antavilių, Valakampių ir kt. miškai), kur vyrauja šilai. Šiaurėje, aplink Žaliuosius ežerus, auga Verkių miškas, o rytuose-pietryčiuose auga moreninių kalvynų viršūnes dengiantys miškai (Antakalnio, Belmonto, Pavilnių, Liepkalnio), kur vyrauja daugiausia pušynai ir eglynai. Per pietinę Vilniaus pusę driekiasi Panerių miškas, kuriame auga vienos aukščiausių Lietuvos eglių, o už Pilaitės ir Lazdynų prasideda Girulių miškas. Centrinėje miesto dalyje yra mažesnių miškų ir parkų: Vingio parkas, Kalvarijų parkas, Bernardinų sodas, Kalnų parkas, Misionierių sodai, Sapiegų rūmų parkas ir kt.
Klimatas yra pereinamasis, šiltos vasaros ir šaltos žiemos. Vidutinė metinė temperatūra yra +6,6 °C. Šalčiausia sausį (vidutinė temperatūra −4 °C), o šilčiausia liepą (vidutinė temperatūra 17 °C). Vidutinis kritulių kiekis – 688 mm.
Pasitaiko šiltų vasarų (>30 °C). Galimos savaites besitęsiančios sausros.
Būna šaltų žiemų (naktimis −30 °C), užšąla upės.
Sniego danga Vilniuje, kaip ir visoje Rytų Lietuvoje, būna storesnė, negu kitur Lietuvoje.
Oro temperatūra matuojama nuo 1770 m. (duomenys išlikę nuo 1777 m.), krituliai nuo 1887 m.[8]
Pavadinimas kilęs nuo mieste tekančios Vilnios upės.[10] Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Vardo Vilnius formos yra užrašytos XVI amžiaus lietuviškuose raštuose. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.
„Tvano“ metu 1655 m. į Vilnių įžengė Rusijos caras ir miestą pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų išžudyta. Nors rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu (1702 ir 1707 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1748 m., 1749 m.
Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir visa Lietuva, Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras.[11] Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. Carmečiu Vilnius buvo generalgubernijos sostinė, Šiaurės-Vakarų krašto centras.
1915–1918 m. Vilnių buvo užėmę vokiečiai. 1920 m. miestą okupavo ir netrukus aneksavo Lenkija, Lietuvos sostinė perkelta į Kauną. 1919–1939 m. Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. 1931 m. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis – Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai.
1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karuiRaudonoji armija užėmė Vilnių. 1939 m. Vilnius buvo perduotas Lietuvos Respublikai. 1940 m. vasarą kartu su visa Lietuva Vilnius buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos. 1941 m. vasarą vokiečių kariuomenei užėmus Lietuvą, didžioji dauguma žydų gyventojų tapo nacionalsocialistų vykdytos žydų naikinimo politikos aukomis. Daugelis jų buvo suvaryti į getą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Per karą sugriauta apie 40 % namų.
1944 m. Vilnių užėmė sovietai, jis tapo Lietuvos SSR sostine, atstatytas po karo nuniokojimų. Prasidėjo daugiabučių namų, naujų Vilniaus rajonų statyba. Lietuvą rusinant į statomas Vilniuje gamyklas perkelti kitataučiai darbininkai, Vilniaus teritorijoje Šiaurės miestelyje dislokuota sovietų armijosdivizija. Nuo 1963 m. regiono geležinkeliai tapo pavaldūs Pabaltijo geležinkelio Rygos valdybos Vilniaus apygardai.
Pokariu Vilniuje sparčiai vystėsi ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“, baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“, plastiko, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. Pastatyta Vilniaus termofikacinė elektrinė.
Miesto savivaldybė priklauso Vilniaus apskričiai. Vienintelė miesto savivaldybė Lietuvoje, apimanti ne vieną miestą (kaip kitų miestų savivaldybės), bet du miestus (Vilnių ir Grigiškes) bei tris kaimus (Grigiškių seniūnijoje). Savivaldybės teritorijoje telkšo 18 ežerų.
Baltijos šalių finansinis centras. Mieste daug stambių Lietuvos įmonių ir visi Lietuvos bankai. Jis pasižymi sparčiausiais augimo tempais, aukščiausiu BVP vienam gyventojui. Taip yra dėl sostinės statuso, valdžios institucijų išsidėstymo, užsienio investicijų.
2020 m. pradžioje mieste veikė ~37 tūkst. įmonės, kuriose dirbo ~358 tūkst. žmonių.[reikalingas šaltinis]
2019 m. mieste pastatyti 4792 gyvenamieji namai. Iš jų 1998 1–2 butų gyvenamieji namai ir 2794 trijų arba daugiau butų gyvenamieji namai. Atlikti statybos darbai, to meto kainomis vertinami, 915 mln. EUR.[reikalingas šaltinis]
Sostinės regione buvo sukurta 18,9 mlrd. eurų (41,8%) Lietuvos BVP. BVP vienam gyventojui 1,8 karto viršijo Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono lygį.[12]
2018 m. tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui, laikotarpio pabaigoje buvo 20 586 EUR ir iš viso sudarė 11,4 mlrd. EUR.
Pagaminama 16% Lietuvos gaminių. Veikia 2 šiluminės jėgainės, kiti svarbūs objektai.
Vilniaus turizmo sektorius sparčiai auga ir ženkliai papildo miesto biudžetą.
Turistų skaičius Vilniaus apgyvendinimo įstaigose¹
2014
2015
2016
2017
2018
2019
Užsieniečiai
764 617
799 954
842 632
876 053
970 577
1 090 113
Lietuvos gyventojai
163 786
178 887
189 622
194 683
230 281
266 654
Visi turistai:
928 403
978 841
1 032 254
1 070 736
1 200 858
1 356 767
¹ — Apgyvendinimo įstaigos – viešbučiai ir panašios laikinos buveinės; poilsiautojų ir kitas trumpalaikis apgyvendinimas; poilsinės transporto priemonės, priekabų aikštelės ir stovyklavietės.[13]
2012 m. pradžioje į gatves išriedėjo Lietuvoje surinkti troleibusai „Amber Vilnis 12 AC“.[15]
2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo viešojo transporto pokyčiai. Atsirado 5 greitieji autobusų maršrutai, atsirado privežamieji maršrutai, juose įrengtos papildomos stotelės. Nebeliko dalies maršrutų, pasikeitė maršrutų trasos ir grafikai, maršrutų numeracija.
Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi – Atnaujinti grafiką, be paaiškinimo paveikslėlis Jeigu galite, atnaujinkite informaciją ir ištrinkite šį pranešimą.
Gedimino kalno ovalioje aikštelėje stūkso Vilniaus aukštutinės pilies liekanos su Gedimino bokštu. Kalno aukštis nuo papėdės siekia 47–48 m. Pasižymi stačiais šlaitais (35°–40°).
Svarbiausia „miestietiškojo” Vilniaus erdvė – nuo vidurmažių miesto savivaldą simbolizavusios Rotušės aikštė. Jos centre – klasicistinė Rotušė, sukurta žymiausio šio stiliaus architekto Lietuvoje, Katedros autoriaus Lauryno Gucevičiaus, savo stiliumi sujungianti dviejų pagrindinių senojo Vilniaus aikščių – Katedros ir Rotušės – urbanistinius akcentus. Rotušės aikštės tolimiausiame kampe – Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri yra vienas ankstyviausių Baroko paminklų Vilniuje. Bažnyčios kertinis akmuo padėtas 1604 m. Lietuvos globėjo karalaičio šv. Kazimiero kanonizacijai skirtų iškilmių, kurios tapo simboline Baroko epochos pradžia Lietuvoje.
Aušros Vartai
Nuo Rotušės aikštėsAušros vartų gatvė veda link vienintelių likusių gynybinės sienos Aušros vartų. Prie jų yra svarbiausias šios vietos akcentas – Aušros Vartų koplyčia su garsiuoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kurį išgarsino didieji Vilniaus romantikai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis. Aušros Vartų koplyčia – vienas svarbiausių Švč. Mergelės Marijos kulto centrų visoje Vidurio Europoje, Lenkijoje reikšme ir garsu lygintinas tik su Čenstakavos sanktuariumu. Aušros Vartų erdvė primena, kad Vilnius yra „Šiaurės Jeruzalė” ne tik dėl vaidmens žydų kultūroje. Čia greta glaudžiasi trys krikščioniškos konfesijos. Šalia Aušros Vartų – dar ir katalikų Šv. Teresės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas, o greta – stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė, kurioje yra XIV a. Vilniaus stačiatikių kankinių palaikai. Kitoje gatvės pusėje už Jono Kristupo Glaubico projektuotų vartų yra ir graikų apeigų katalikų Bazilijonų vienuolynas bei Švč. Trejybės cerkvė.
Pamėnkalnis yra Vilniaus centre (jo viršūnėje gerai matomi stovi Profsąjungų rūmai, o giliau – Santuokų rūmai) tarp Pamėnkalnio, V. Kudirkos, K. Kalinausko ir Tauro gatvių.
Dažnai dar vadinamas Tauro kalnu arba Taurakalniu. Nors legenda pastarąjį pavadinimą sieja su ant jo baubusiu, neva, didžiuliu tauru, Lietuvos girių karaliumi (tuo pakeliant kalno rangą pagal svarbumą į „karališką“ lygį), tikra šio žodžio kilmė yra nuo dignitoriaus Juozapo Boufalo, kuriam priklausė kalno žemė ar tik jos dalis. Tad vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Dar vienas šio kalno pavadinimas, anot archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, yra Velniakalnis.
1994 m. į UNESCOPasaulio paveldo sąrašą įtrauktas urbanistikos paminklas. Kartais vadinamas didžiausiu Europos senamiesčiu. Įšlikę autentiškų XIV–XIX a. pastatų. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių.